Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Antrasis pasaulis karas, holokaustas, trėmimai – temos, kuriuos visuomet prikausto žiūrovus, skaitytojus, klausytojus… Rašytojas ar režisierius, ypač pasakojantis tai išgyvenusių žmonių istorijas, tarsi apsidraudžia, bet kuriuo atveju būti teigiamai įvertintas. Arba bent užsitikrina apsaugą nuo neigiamų komentarų. Tarsi, paliečiantysis skaudžią temą elgiasi kilniai, drąsiai, tad neprivalo jos iki galo išplėtoti…
Tai įžanga į daugybę klausimų keliančius šio ryto „Kino pusryčius“, kuriuose netgi du filmai. Ir pirmas klausimas – ar jiems būdinga minėtos įžangos mintis?
Pirmasis filmas – kurtas dėl vis stringančių finansinių reikalų netgi penkerius metus. Tai „Vilniaus Geto“ (2006) režisieriaus Audriaus Juzėno darbas „Ekskursantė“ (2013), pasakojantis apie iš Sibiro namo, į Lietuvą, 5 tūkstančius kilometrų keliaujančią vienuolikmetę Mariją. Antrasis – „Lorė“, („Lore“, 2012) neseniai mūsų šalies žiūrovams Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pristatytas australų režisierės Catės Shortland darbas. Tai istorija apie nacių dukterį, paauglę, kuri su jaunesniąja seserimi ir trimis broliais, iš kurių vienas dar kūdikis, bėga nuo karą laimėjusiųjų rankos. Atstumas, kurį ji turi įveikti, daugiau nei penkiskart trumpesnis už „ekskursantės“: už 900 kilometrų jos laukia prieglobstis – močiutės namai. Ir Marija, ir Lorė, bėgdamos nuo mirties, pasiekia tikslą, tik ar jis jas džiugina? O ar džiugina „Ekskursantė“ ir „Lorė“ nusipirkusiuosius į juos bilietus?
Lietuviškoje spaudoje neteko matyti neigiamo atsiliepimo (galbūt nevisus pavyko ir aptikti) apie „Ekskursantę“. Rašantieji recenzijas giria režisierių už tai, kad pasakodamas tikrus, kadaise vienuolikmetės patirtus išgyvenimus, jis tiek tarp rusų, tiek tarp lietuvių atranda vienodai blogų ir vienodai gerų žmonių, tiksliau tariant – personažų poelgiai šiame filme nepriklauso nuo jų tautybės. Recenzuojantys filmą užsimena apie peržiūros metu gerklę spaudusias ar laisvai besiliejančias ašaras, pabrėžia nepriekaištingą operatoriaus darbą: juk filmuoti Sibirą dėl trūkstamo biudžeto jam teko prie Žaliųjų ežerų, – ir jei nebūtų to pripažinęs pats autorius, vargu, ar kas būtų supratęs, kad tai ne „amžinojo įšalo žemė“. Ir visi, lyg susitarę, giria nepriekaištingą, pirmą kartą kine nusifilmavusios Anastasijos Marčenkaitės vaidybą. Jei visi taip kalba, vadinasi – tiesa. Vadinasi, filmas iš tiesų be priekaištų. O gal visi taip įsijautė į kadaise mūsų šalį itin skaudžiai palietusius įvykius, kad net nepastebėjo šios juostos minusų? Kad ir kokie baisūs buvo keliaujančios Marijos išgyvenimai, kad ir kokių blogų ar gerų žmonių ji savo varginančiame kelyje sutiko, kad ir kokia kraupi mūsų tautos trėmimų patirtis, vis vien norisi, kad ir tik retoriškai, paklausti, kodėl žiūrint lietuvišką kiną iš karto matyti, kad jis lietuviškas? Ir visai ne dėl vartojamos kalbos, rugių laukų ar etnografinio paveldo. Tiesiog matyti, kad tai mūsų šalies režisieriaus darbas, ir tiek. Galbūt gerai turėti savitumą? Tik ar kitų šalių atstovams, žiūrint lietuvišką filmą ir nejaučiant tam kraštui bei jo istorijai jokių sentimentų, tas savitumas yra patrauklus? Gal taip yra, nes neturime pinigų?
Kodėl pradėjus žiūrėti filmą „Lorę“, akivaizdu, kad tai tikrai ne lietuvių filmas? Juosta susižėrė galybę apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, tad tarsi nebėra ką ir pridurti. Bet labai norisi. Ir Lorę, ir Mariją veja įvykis po įvykio, kurių net ne pačiam išrankiausiam žiūrovui pasirodė tikrai šiek tiek per daug. Apie kai kuriuos nutikimus tiesiog užsimenama, kad tai buvo, bet ar jie tikrai svarbūs statomam filmui, ar svarbūs jo finalui? Daugybė retorinių klausimų, į kuriuos šio ryto pusryčių atsakymas, galbūt net šiek tiek pajuokaujant, – tobuliausias šių dienų atsigręžimas į milijonais mirčių paženklintą patirtį galėtų būti „Ekskursantės“ ir „Lorės“ hibridas: kuomet lietuvišką nuotykių kupiną siužetą lydi nelietuviškas akiai malonus kiekvienos scenos estetinis išpildymas.
Lengvai paburnojus, norisi pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau filmų, suprantamų paaugliams, pasakojančių ne tik vadovėlinę medžiagą, perteikiančių jauno žmogaus jausmus, kitiems subręstančius tik žylant plaukams ar įvykus kokiai nors katastrofai…
