Laikas.lt
Audiovizualinės poezijos festivalio TARP programoje spalio 13 d., sekmadienį susirinkusiųjų laukia: kūrybiškai su kalba žaidžiantis Bohdan Blahovec (CZ) – artistiškas, įtraukiantis, savo pasirodymuose naudojantis paties sukurtą „Šengeno“ kalbą – čekų, anglų ir lietuvių kalbos mišinį; Žygimantas Kudirka (LT) – lietuviškasis slemo poezijos mesijus, provokuojančių žodžių kirčių meistras; Sarah Kelly (UK) – poetė ir teksto skulptūrų autorė, kurios rankose net tokie proziški tekstai kaip darbinis gyvenimo aprašymas įgauna poetinį pavidalą. Apie stiprų ir teisingą žodį, popieriaus ir teksto paviršių sąveiką ir iš to gimusias teksto skulptūras menininkė sutiko pasikalbėti su TARP festivaliu.
Tavo eilėraščiai – tai išgrynintos minimalistinės formos. Eilutės trumpos, susidaro įspūdis, kad kiekvienas žodis praeina kruopščią autorės atranką. Kaip pasirenki tą teisingą žodį? Šis klausimas tiesiog savaime kyla pajutus jėgą, slypinčią tavo poezijos lakoniškume.
Nesu tikra, ar tai būtent atranka. Neneigiu ją esant viena pagrindinių mano kūrybinio proceso varomųjų jėgų, tačiau vis dar nejaučiu praleidžianti pakankamai laiko galvojant apie tą tinkamą žodį. Man svarbi tiek emocinė, tiek fizinė stimuliacija. Galiu mėnesių mėnesiais nieko nesukurti, naktimis nubusti nuo netikėtai į galvą atėjusių pavienių žodžių ar jų junginių. Tačiau kai prisėdu juos užrašyti, tikslumas išgaruoja. Taigi kūrybinis procesas visų pirma prasideda nuo pastangos prisikasti iki pačios vidinių klodų. Tiesą sakant retai kada jaučiu, jog radau teisingą žodį. Prieš kiekvieną skaitymą, pasirodymą ar eilėraščio publikavimą esu linkusi nuolat jį taisyti ir redaguoti. Žodžiai nusistovi tik tuo atveju, jeigu pavargstu ir nebesugalvoju nieko naujo. Tada imuosi naujo eilėraščio, o čia laukia ta pati pasaka. Kuo ilgiau žvelgiu į eilėraštį, tuo jis labiau keičiasi ir tuo labiau jį keičiu pati. Kartais visa tai varo iš proto, tačiau kartu ir moko sugyventi su nerimastinga kūrybinio proceso prigimtimi.
Nuo 2012-ųjų pradžios užsiimi labai įdomia ir intriguojančia veikla – kuri teksto skulptūras. Kaip kilo mintis žaisti su paviršiais ir patalpinti tekstą savo pačios rankų darbo popieriuje? Įprastas teksto užrašymas ar atspaudimas ant popieriaus tavęs jau nebetenkino?
Man visuomet nedavė ramybės žodžių vaidmuo popieriuje, gylio ir tekstūros problematika, todėl pradėjau domėtis erdvinio kalbos potencialo plėtros galimybėmis bei tuo, kaip skaitmeninė raida gali prisidėti prie mano plėtojamos teksto formos ir teksto kaip atskiros formos idėjos. Savo poeziją suvokiu kaip juslinę, sinestetišką, todėl tai buvo natūralus poslinkis pradėti eksperimentuoti su popieriumi. Mane žavi paviršiaus koncepcija, jo fizinis ir metaforiškas ryšys su kalba, ir čia turiu omenyje ne vien popieriaus, bet ir žodžių paviršių. Sukibdami į bendrą visumą jie formuoja tekstą.
Ar norint suvokti ir perprasti tavo teksto skulptūras užtenka jas vien perskaityti?
Perskaityti, pamatyti, pajusti. Perskaityti konstruojant naujas interpretacijas, perskaityti aiškiai suvokiant patį skaitymo veiksmą. Mano teksto skulptūrų atveju būtent skaitant kalba yra apdorojama kaip įvairiapusis fenomenas.
Ar medžiaga, iš kurios gamini popierių, kiek nors prisideda prie bendrai kuriamos teksto skulptūros prasmės? Prisiminiau tavo darytą „We lower to greet this dead sky“ („Lenkiamės pasveikinti šio mirusio dangaus“), kurios popierius buvo pagamintas iš medvilnės ir susmulkintų banknotų, arba dar vieną, kuriai popieriaus masę gaminaisi iš banano ir šilko.
Taip, skulptūros medžiagiškumas teikia jai papildomų, dažniausiai estetinių prasmių, tačiau kol kas naudoju atsitiktines medžiagas, nes dauguma pluoštų man dar nėra visiškai žinomi. Dabar daugiausia dirbu su medvilne, nes jos nesunku gauti ir ji lengvai pasiduoda apdorojimui. Gyvendama Argentinoje, turėjau galimybę popieriaus masę gamintis iš įvairiausių augalų. Nepakartojama patirtis, tarsi valgytum savo darže užaugintas daržoves: žinai, kad viską darei savomis rankomis, todėl popierius ir tekstas kvepia skaniau, atrodo sultingiau.
Šiuo metu mane domina perdirbamos medžiagos, dirbu su senomis eiliuotų pasakų knygelėmis, kurias mielai sutiko padovanoti draugai ir bendradarbiai. Man ypač patraukli atrodo pėdsako idėja, tai, kas lieka ar sugrįžta. Dažnai rašau ant rankų gamybos popieriaus vien tam, kad jį vėl galėčiau paversti popieriaus mase, iš kurios vėl suformuočiau popieriaus lapą, kad ant jo vėl palikčiau kokį nors rašytinį pėdsaką. Taip žaisti įmanoma ilgai. Nors galutinis variantas lieka tuščias, išnykusių žodžių užuominas, jų nuotrupas galima lengvai pastebėti.
Ką ketini pristatyti baigiamajame TARP festivalio renginyje „Nerepo Nekovos“ spalio 13 dieną?
Paslapties neišduosiu, nes ties tuo vis dar dirbu. Rezultatą išvysite renginyje!
