Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Ievos Varkojytės nuotr.
„Foje – jėga. Sel – šūdas“ arba atvirkščiai – tokiais užrašais paskutinįjį dešimtmetį buvo išmargintos namų, laiptinių, rūsių, netgi kambarių sienos. Fanai augo drauge su mylimomis grupėmis ir jų muzika, trynė užrašus, jų vaikai rašė ant viršaus… Bet kuriuo atveju 1997 m. „Foje“ atsisveikinimo koncerte grojo 60 tūkstančių žmonių. Sklido kalbos, kad grupė sugalvojo užsidirbti pinigų, tad daro grandiozinius koncertus, o po kiek laiko kaip niekur nieko praneš apie naują pradžią. Vėliau kai kas bandė tuos žodžius priminti, kai A. Mamontovas su nauja sudėtimi pradėjo solinę veiklą. Bet po 15 metų kažin ar dar kas išdrįs tarstelėti: „Sakiau!“. Šį savaitgalį Vilniuje įvyko paskutinis Andriaus Mamontovo veiklos trisdešimtmetį apžvelgiančio, Kauną, Klaipėdą ir Šiaulius aplankiusio turo koncertas, kuriame paminėti visi vienaip ar kitaip su ja susiję žmonės: tiek grojusieji, tiek klausiusieji.
Rytis Zemkauskas savo „Pasivaikščiojimų“ metu Andriaus Mamontovo paklausė, kaip jam visuomet pavyksta patraukti jaunimo auditoriją. Išties šis fenomenas stulbina. Ir šeštadienį jis buvo akivaizdus. Jei tikėtasi pamatyti masę perkopusiųjų 4 deš., tai didžiąją dalį „Siemens“ arenos, bent jau stovimas jos vietas, užtvindė nė vieno žodžio išrėkti drauge su A. Mamontovu nepraleidžiantys jaunuoliai. Galima tik spėlioti, kad tai tų pačių gerbėjų atžalos, galbūt jų jaunesnieji broliai ir seserys arba tiesiog nauji fanai, pradėję klausytis šio atlikėjo muzikos, praėjus ne vieneriems metams po „Foje“ išsiskyrimo.
Šį koncertą A. Mamontovas susirinkusiai miniai įvardijo kaip kelionę laiku, kurios metu bus grojama nuo naujausios dainos link seniausios „Visi eisime jaunyn ir jaunyn, kol atsidursime vystykluose“: tarsi gebėdamas skaityti vyresniosios kartos mintis, perfrazavo jas A. Mamontovas. „Šiandien bus neįtikėtina“, – pridūrė jis. Po tų žodžių prieš akis kažkodėl iškyla pagal „Laužo šviesos“ melodiją su žiebtuvėliais siūbuojanti minia. Taip viskas ir buvo. Kelionę laiku puikiai iliustravo linguojančiose rankose šviečiantys, esminius pokyčius akcentuojantys mobilieji telefonai.
„Kai atvažiuoji iš kariuomenės, keturis mėnesius prabuvęs kažkokioj skylėj, pakliūni į dvidešimties tūkstančių žmonių auditoriją, visi ploja tau, šoka, pagal tavo muziką, tiesia rankas į tave. Tu pasijunti taip… Buvo didelis šokas“, – apie 1986 m. Kalnų parke vykusį koncertą knygoje „Aš atsisuksiu atgal“ (1993) rašė Andrius Mamontovas. To koncerto metu buvo filmuojamas filmas „Kažkas atsitiko“, kuriame skamba 19-mečio A. Mamontovo ir grupės atliekama „Laužo šviesa“. Po kelių dešimtmečių minia taip pat rėksmingai pasitinka šį kūrinį, ko gero, ne kartą savarankiškai papildžiusį gerbėjų gretas ir darantį tai iki šiol.
Pradėję nuo „Geltona. Žalia. Raudona“, per „Marso kanjonus“, „Vandenyje“, „Vieną kartą Paryžiuj“, „Vaikystės stogą“ artėjo link dainų, kurios buvo sukurtos 1983 metais. Nerealiai, tikrąja to žodžio prasme, skambėjo daina „Geltoni krantai“, iš karto savo skambesiu nukelianti į 9 dešimtmetį, atlikta seną nuotrauką primenančioje gelsvai apšviestoje scenoje…
Galima tik įsivaizduoti arba 1997 metais buvus „Vingio“ parke prisiminti jausmą, manant, kad mylimos grupės dainas gyvai girdi paskutinį kartą. Įdomu, ar tie žmonės būtų jautęsi geriau, žinodami, kad po 15 metų galės vėl išgyventi tą patį, tik žvelgdami į įmantrią scenografiją, apgaubti XXI amžiaus technologinius pasiekimus reprezentuojančio apšvietimo… Taip, šeštadienį buvo išties neįtikėtina.
Išsamiai apžvelgus Andriaus Mamontovo kūrybos trisdešimtmetį būtų padarytas didelis darbas, atskleidžiantis ne žmogaus, ne grupės, o visos lietuviškos muzikos scenos istoriją. Įdomu, kaip seksis kadaise svarbią vietą joje užėmusioms, po 20 metų vasario mėnesį koncertus surengsiančioms „Naktinėms personoms“.
Galerijoje rasite Ievos Varkojytės nuotraukas iš renginio.
