Monika Plentauskaitė
Rodos visai „ne į temą” (tiek metų laiko, tiek laikmečio prasme) sumaniau pažiūrėti režisieriaus Raimondo Vabalo (1937-2001) psichologinę dramą „Birželis, vasaros pradžia“ (1969), tai padaryti mane paskatino kino istorijos dėstytojos geri atsiliepimai apie režisierių ir šį jo kūrinį. Likau nenusivylusi, taigi dabar savo įspūdžiais nusprendžiau pasidalinti su jumis, tikėdamasi, jog ši kukli mano recenzija sudomins dar ką nors ir savo filmų repertuare tarp visų naujausių filmų su specialiaisiais efektais, megažvaigždždėmis ir fantastiniais nuotykiais atrasite laiko šiltai ir paprastai lietuviškai istorijai, kuri ne ką mažiau sujaudins, kartai prajuokins ir paliks erdvės apmąstymams.
Taigi, „Birželis, vasaros pradžia“ – istorija apie XX a. 7-to dešimtmečio provincijos kasdienybę, eilinę įvairių žmonių gyvenimo dieną. Režisierius gilinasi į paprastus žmones, jų problemas, jausmus ir lūkesčius. Filme viskas atspindi to meto neužtikrintumą, pasimetimą laike. Žmonės tikisi permainų, geresnio gyvenimo, bet, kaip sakė vienas pagrindinių filmo personažų – Stasys Jurgaitis, rodos, įvyks baisiausia: „Niekas nepasikeis“. Daug personažų atspindi šią stagnacijos perspektyvą: gyvenime vietos nerandantis ir jau baigiantis prarasti viltį kunigas; rutinoje paskendęs, geriantis daktaras Balys; lentpjūvės viršininką Stasį įsimylėjusi jo kolegė Angelė, nežinanti ar kada sulauks atsako į savo jausmus.
Iš esmės pasakojama apie paprasto miestelio gyvenimą su savais žmonėmis, jų santykiais ir nusistovėjusiu gyvenimu. Matyt todėl labai jaučiama atvykėlio naujojo tresto valdytojo Naujokaičio nepritapimas miestelyje, jis tarsi svetimkūnis ir režisierius vienaip ar kitaip priverčia jo nemėgti. Vabalas žiūrovams leidžia pažinti miestelio žmones, įsigyventi į jų buitį, santykius, problemas ir staiga įveda personažą, kuris nori nugriauti pusę miestelio, t.y. sunaikinti šių žmonių ramų gyvenimą ir įkurti čia milžinišką technologinį kombinatą. Čia filmo „teigiamas herojus“ Stasys iškart kelią klausimą „Kam ta gamykla? Ji žmonėms ar žmonės jai?“. Taigi, paliečiama dar viena to meto problema – žmogus, tik kaip darbo įrankis, priemonė valstybės galiai didinti. Pastaroji nėra suinteresuota ugdyti piliečius kaip asmenybes, tiesiog paverčia juos sraigteliais sistemoje.
Režisierius filme gvildena ir daugiau aktualių temų. Galima paminėti ir tėvų ir vaikų santykius (abiturientė Sigutė bei jos motina, medicinos seselė Liuda), savęs ieškojimą (aktorė Laima, kunigas, talentingoji Sigutė) ir žinoma, kaip gi be meilės? Na, o čia jau susigaudyt nebe taip lengva. Sigutė susižavėjusi lentpjūvės darbininku, bet ir pati jaučia, kad nori geresnio gyvenimo ir pasieks daugiau tik išvykusi iš miestelio. Tuo tarpu jos mama Liuda, išteka, tačiau turi neaiškius santykius su kolega, gydytoju Baliu, kuris, deja grimzta į alkoholizmą ir nėra pavyzdingas vyras. Na, o pasakojimo centre – lentpjūvės viršininko Stasio ir miestelin trumpam grįžusios aktorės Laimos jausmai. Abu veikėjai puikiai supranta, kad ir kokia stipri būtų jų meilė ji neįmanoma jiems gyvenant atskirai. Deja, nei vienas nei kitas nežengia lemiamo žingsnio ir nepalieka savo nusistovėjusio gyvenimo. Skaitant šios istorijos gali pasirodyti banalokai, tačiau filme jos puikiai „susivalgo“ ir atrodo gan subtilios, tikros ir išgyventos. Režisierius nebijo painokų siužetinių linijų bei veikėjų santykių, nes ir pačiame gyvenime ne viskas visada būna paprasta.
Norisi paminėti, kad Vabalas į komplikuotus veikėjų santykius ir išgyvenimus meistriškai įterpia ironijos („Tuščia banke, pinigų nėra. Šnapso per mažai geriam“) bei humoro scenas: „, nesusipratusio kareivio pasisveikinimas su direktoriumi, vaiko atliekama daina „Paskutinį sekmadienį“ ir kt.
Taip pat įstrigo ženklais kuriama įtampa prieš susižeidžiant lentpjūvės darbininkui. Visų pirma Angelės, rodos, nereikšmingas įspėjimas: „Atsargiai, medis labai sakuotas“, vėliau į vandenį iš aukštai šokinėjantys jaunuoliai, montuojami su neramiu Jurgaičio žvilgsniu, o tada jau pjūklai, jų lūžis, Jurgaitis, tarsi pajutęs kažką negero atsistoja, sirena, dūmai ir galiausiai su neštuvais pasirodę žmonės. Žiūrovui tokia kadrų seka sukelia sumišimą ir nuojautą, jog atsitiks kažkas negero. Taigi, režisieriaus tikslas pasiektas, jis priverčia žiūrovus mąstyti, gyventi filmo nuotaikoje ir kartu su juo būti filmo kūrėjais.
„Birželis, vasaros pradžia“ veikėjai taip pat nėra lengvai skaitomi. Jų charakteriai sudėtingi, daugiasluoksniai, linkę save analizuoti. Filosofinių apmąstymų kupini Jurgaičio monologai apie lėtą miestelio gyvenimą, jo žmones, jausmus, taip pat Laimos dvejonės dėl aktorystės ir savo gyvenimo duoda žiūrovams peno apmąstymams ir, šiaip jau serialus primenančias istorijas, padaro svaresnes, tikresnes.
Nesistebiu, jog filmas įtrauktas į visų laikų geriausių lietuviškų filmų dešimtuką. Tai gilus ir prasmingas, tačiau kartu nepaliekantis sunkumo jausmo filmas. Žiūrėti jį įdomu, nejaučiamas to laikotarpio kinui nesvetimas dirbtinumas, pataikavimo socialiniam realizmui. Taigi, pagyros režisieriui už meistriškai atliktą darbą. Nujaučiu, jog filmo statymas kainavo daug jėgų ir emocinės bei fizinės ištvermės tiek režisieriui, tiek likusiems aikštelės darbuotojams. Galiu pagirti ir aktorių bei operatorių darbą. Vaidyba neperspausta ir įtikinama, o kadrai gan plastiški, nenuobodūs. Po filmo susidariau gerą nuomonę apie Raimondą Vabalą, kaip apie režisierių, gebėjusį suvaldyti tiek daug dalykų, kuriant filmą ir subtiliai, bet užtikrinta įtikinti žiūrovus savo idėjomis. Turi būti meistras, kad tavo filmai paliestų ir paliktų įspūdį, drįsčiau teigti, išlepusiai žiūrovei po daugiau nei 40 metų.
„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.
