Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Toliau dalijuosi įspūdžiais iš „Scanoramos“. Šį kartą du filmai, pamatyti vienas po kito, abu Suomijos režisierių ir labai skirtingi, tad norisi aptarti juos kartu: „Aštuoniukė“ ir „Viskas, ką darome iš meilės“. Tik apie vieną iš jūsų – prie pliusų, o apie kitą – prie minusų.
„Aštuoniukė“ (angl. 8-Ball), rež. Aku Louhimiesas, Suomija, 2013 m., 107 min.
„Viskas, ką darome iš meilės“ (angl. Thing We Do For Love), rež. Matti Ijäsas, Suomija, 2013 m., 96 min.
Siužeto kabliukas
Filme „Aštuoniukė“ vienu kontraversiškiausių Suomijos režisierių laikomas Aku Louhimies pasakoja jaunos, tik ką iš kalėjimo išleistos, buvusios narkomanės Pikės istoriją. 8-ball – narkomanu slengu reiškia dozę kokaino arba metamfetamino, bet skaičiumi 8 pažymėtas biliardo kamuoliukas šiame filme taip pat turėjo lemiamą vaidmenį. Kokį, išsiaiškinkite patys. Šiokia tokia priešistorė – Pike iš kalėjimo išeina ne viena, o su metukų dar neturinčia dukrele, dėl kurios mergina stengiasi gyventi pavyzdingai, be narkotikų, alkoholio, senų draugelių… Tačiau iš visų jėgų į gyvenimą besikabinančią jauną moterį susiranda jos buvęs draugas, dukters tėvas, ypatingai žiaurus žmogus, kurį vargšė Pike vis dar labai myli. Kadaise šis vyras švirkšdamas Pikei į veną heroiną, prisiekė, kad ja pasirūpins. Tą patį jis sako jai ir dabar. Asocialių žmonių apgyvendintame rajone žiūrovo laukia įtampa ir daug kraujo.
„Viskas, ką darome iš meilės“ – suomių kino veterano Matti Ijäso filmas supažindins su moterimi, kurią, rodos, myli visi vyrai: vienišą suoliuką įvairių kraštovaizdžių apsuptyje fotografuojantis menininkas; iš kalėjimo išleistas geraširdis, kuriam nužudyti žmogų pakanka svarbios priežasties; jo brolis, savo paauglį sūnų už menkiausią paprieštaravimą užrakinantis šaltame garaže, prieš tai pasimeldęs savo gailestingam Dievui, raudonplaukis norvegas, visiems siūlantis kavos ir t. t. Mergina pasimetusi, o jos paauglė dukra su mamos meilužiais žaidžia pokerį iš pinigų. Kartais net su keliais jų iš karto. Kaip supratote, tai komedija, tad liūdna nebus, linksma, gali būti, taip pat.
Pliusai
Aku Louhimiesas, šiek tiek virš 40-ies vyras, kartą jau lankėsi Lietuvoje, kuomet kino teatre „Pasaka“ vyko jo filmų retrospektyva. Pamenu, režisierius tuomet stebėjosi, kodėl retrospektyva rodoma jam nemirus. Apie „Sušalusį miestą“ galite paskaityti čia. Nemažiau liaupsių vertas ir „Aštuoniukė“. Įtaigiai papasakota istorija, nepriekaištinga aktorių vaidyba, puikus operatoriaus darbas ir montažas, iki pat galo išlaikoma įtampa kartais leidžia užsimiršti, kad tai vaidybinis filmas, o ne dokumentinė juosta apie jauną mamą ir jos praeities šmėklas. Prikankinti žiūrovai, atvirkščiai nei „Sušalusiame mieste“, galiausiai apdovanojami laiminga pabaiga.
Minusai
Matti Ijäsas – jau trisdešimt metų kine. Kadangi nesu mačiusi jo kitų filmų, belieka remtis tik „Viskas, ką darome iš meilės“, kuris, mano nuomone, kine atlieka tokį pat vaidmenį, kaip teatre „Domino“ teatras. Lėkšti juokeliai, nenatūrali vaidyba, nežinančios, ko nori, moterys, paskui vieną iš jų lakstantys vyrai – pasirodė panašu į mėginimą lengviausiu keliu įtikti žiūrovui.
Kas sieja šiuos du filmus?
Žinoma, šalis, kurioje vyksta veiksmas. Aku Louhimies vaizduojama Suomija tokia, kokios eilinis turistas dažniausiai nepamato, nes į tokius rajonus tiesiog nevažiuoja. Ber ir šie paribiai rūpi režisieriaus gimtajai šaliai. Žiūrovas bus supažindinamas su sąlygomis, kurios pasitinka iš kalėjimo su kūdikiu išėjusią jauną moterį, su sąlygomis, kurių privaloma laikytis, norint, kad ir toliau vaikui būtų leista gyventi su savo tamsią praeitį turinčia motina. Moters ir visuomenės santykis „Aštuoniukėje“ akivaizdus. Matti Ijäsas filme tai taip pat akcentuojama, minėta kaimo „džiuljeta“ priversta palikti savo nepilnametę dukrą iš išvykti dirbti į Norvegijoje esantį žuvų fabriką. O kad kažkas sulopytų kiaurą stogą ir ryžtis į namus įsileisti keistą nepažįstamąjį…
Dar vienas dalykas, siejantis šias dvi juostas – geri žmonės. Didelę širdį tiek A. Louhimieso, tiek M. Ijäso filme turi tie, iš kurių to mažiausiai tikimasi. Gal išvada, kad suomiams būdingas geraširdiškumas, nebus klaidinga?..
Nuogirdos
„Aštuonukę“ salėje žiūrėjo per kelias vietas į visas puses kaimynų neturintys žmonės, tačiau „Viskas, ką darome iš meilės“ tiesiog lūžo ne tik nuo žiūrovų, bet, kas keisčiausia, ir nuo jų juoko. Akivaizdu, po seanso nusivylusių filmų buvo tik vienas kitas. Beje, pastarojo filmo publikos vidutiniškas amžius – kam per keturiasdešimt. Argi nepanašu į „Domino“? Galutinai žiūrovai buvo pavergti, kuomet po seanso į klausimus stojo atsakyti Suomijos žvaigždė – aktorius Tommi Korpela. Rodėsi, jo charizmatiškosioms skruostų duobutėms neliko abejingi net vyrai.
Įvertinimas (iš 5 balų)
„Aštuonukė“ tiesiog 5.
„Viskas, ką darome iš meilės“ silpnas 3. Ne 2, nes galbūt čia aš neturiu humoro jausmo, o ne žiūrovams patinka lėkšti juokeliai.
„Aštuonukė“ „Scanoramoje“ bus rodomas:
- lapkričio 17 d., sekmadienį, 19 val., kino centre „Skalvija“, Vilnius;
- lapkričio 17 d., sekmadienį, 21 val., „Forum Cinemas“, 4 salėje, Kaunas.
„Viskas, ką darome iš meilės“ „Scanoramoje“ bus rodomas:
- lapkričio 16 d., šeštadienį, 12 val., „Forum Cinemas Vingis“, 3 salėje, Vilnius.
Taip pat skaitykite:
LAIKAS „Scanoramoje“: ir apie vampyrus galima sukurti šedevrą (nuomonė)
Režisieriaus Ričardo Marcinkaus nepasiektas „galutinis tikslas“
LAIKAS „Scanoramoje’13“: 8 mm ir 16 mm telefoninis pokalbis (nuomonė)
Lytį pakeitusi vokiečių kino režisierė: „Nepripažįstu tolerancijos nebuvimo kaip nuomonės“ (interviu)
Kino katastrofa: Lietuvoje filmuotas italų filmas apie sibirietišką auklėjimą
