Gintarė Škėmaitė
Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą „Tėvas Gorijo” visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų laikymasis neleidžia pasimėgauti, šiuo atveju, tikrai puikia knyga. Kol mano bendraklasiai skundėsi, kad sunku prisiversti skaityti, kad aprašymai nežmoniškai ilgi, o dialogai tęsiasi per kelis puslapius, nusprendžiau kuo greičiau ją perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.
Paskutinį knygos puslapį užverčiau kitos dienos vakarą. Ir likau sužavėta… „Tėvas Gorijo” pažadino manyje įvairiausius jausmus ir suteikė daug peno apmąstymams. Tai knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas žmogus be išimties. Kodėl? Ji ugdo savimonę, atjautą, empatiją. Be to, tai tikras išminties lobynas. Beveik kiekviename puslapyje radau ką galėčiau pasibraukti, tad pieštuko
nepaleidau iš rankos. Romanas paliečia ne vieną svarbią temą: vaikų nedėkingumą tėvams, pinigų įtaką žmogui, socialinę nelygybę ir kt. Vieną reikšmingiausių idėjų, kad žmogiškumas pinigais nematuojamas. Manau, ji aktuali ir šiomis dienomis.
Kūrinys parašytas išties meistriškai. Jame susilieja dvi siužetinės linijos: Eugenijaus Rastinjako ir tėvo Gorijo. Veikėjai nevienodi, kiekvienas išsiskiria savo charakterio bruožais. Itin įdomu stebėti jų elgesį įvairiose situacijose. Radau panašumų su jau sutiktais, pažįstamais žmonėmis. Ne kartą pagalvojau: „Visai kaip jis!” Labiausiai patiko stebėti Eugenijaus moralinį augimą. Jo kovą su sąžine, dorove, ambicijomis ir norais. Pasijutau jam artima, kai jis mėgino pateisinti amoralų Delfinos elgesį su tėvu, nes ją mylėjo. Skaitydama džiaugiausi kartu su herojais, liūdėjau ir pykau ant jų. Pabaiga ypatingai sukrėtė. Juk ir dabar kažkur gyvena toks tėvas Gorijo, o gal miršta… Manau, kad ši knyga visai geras vaistas nuo nedėkingumo.
Aptarti būtų galima kiekvieną šios knygos veikėją, nes jų paveikslai išties įdomūs. Visgi, manau, kad pažvelgti iš arčiau vertėtų į Eugenijų de Rastinjaką ir seseris Anastaziją bei Delfiną.
Iš gimtų namų Eugenijus išvyksta puoselėdamas gražiausiais svajones ir viltis. Jis pasirengęs sunkiai ir stropiai dirbti, kad tik galėtų įgyvendinti viską, ko trokšta. Vaikinas jaučiasi atsakingas ir už artimuosius, kurie jam besąlygiškai atsidavę. Žino, kad į jį sudėtos visos jų viltys. Rastinjakui iš prigimties artimi moralės ir dorovės principai, tačiau įsisukęs į aukštuomenę, jis suvokia, kad meilė, draugystė, ir kitos vertybės šioje visuomenėje nereikalingos. Prasideda vidinė kova, nes vertybės prieštarauja tikslams. Vis dėlto, jam žvelgiant į veidrodį ir jame regint prabangiai apsivilkusį jaunuolį, sąžinės priekaištai gęsta. Eugenijus nenori grįžti į skurdą. Jis kryptingai ir ryžtingai siekia užsibrėžtų tikslų. Paprašo motinos ir seserų pinigų, nepaiso vidinių prieštaravimų. Galima teigti, jog jis yra garbėtroška, nori būti pastebėtas, svarbus. Nepaisant to, geba suprasti ir užjausti artimą. Buvo šalia tėvo Gorijo iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos, palaikė, globojo. Mylėdamas Delfiną mėgino pateisinti nedorą jos elgesį, nenorėjo tikėti. Visgi, vėliau pripažino akivaizdžią tiesą. Tėvo Gorijo mirtis padėjo jam įsisavinti, kad tokioje visuomenėje reikia būti šaltam, apatiškam, nepaisyti kitų, nerodyti jausmų.
Tėvas Gorijo augino dvi dukteris: Anastaziją ir Delfiną. Kadangi, anksti neteko žmonos visą savo meilę ir dėmesį skyrė joms. Labai lepino, norėjo, kad turėtų viską, ko trokšta. Pats iš jų prašė
tik meilės. Anastazija ir Delfina buvo mokomos, kad meilė tėra atsilyginimas už malonumą. Tad, pas tėvą ateidavo tik tada, kai prireikdavo pinigų. Įpratusios, kad tenkinami visi jų norai, užaugę taip ir negalėjo rasti laimės. Tėvas Gorijo neišmokė dukrų duoti, o tik imti. Joms atrodė, kad žemė sukasi tik dėl jų. Toks auklėjimas užkirto kelią moralinių vertybių ugdymuisi ir paklojo pamatus savanaudiškumui, abejingumui, valdingumui, nesavarankiškumui, pavydui, sociopatijai. Delfina buvo jaunesnė už Anastaziją, todėl vyresnė sesuo jai buvo pavyzdys. Ilgainiui jų santykiai virto varžytinėmis. Delfina stengėsi pranokti seserį ir būti geresnė. Net sužinojusi apie artėjančią tėvo mirtį labiau jaudinosi dėl to, kad sesers suknelė bus gražesnė. Be to, sakydavo, kad grafienė
de Resto nemyli tėvo ir blogai su juo elgiasi. Akis jai badė jos pačios elgesys. Abi seserys su tėvu elgėsi vienodai. Ištekintos už nemylimų, bet turtingų vyrų nesijautė laimingos, o dėl to kaltino
jį. Kaltinimus pridengdavo malonybėmis ir taip manipuliuodavo tėvu.
Kadangi, knyga paliko neišdildomą įspūdį nusprendžiau pasidomėti ir jos autoriumi: Onore de Balzaku, kuris, kaip žinia, yra neeilinė asmenybė. Tiesa, buvau girdėjusi tokį pavadinimą kaip „Balzakiško amžiaus moteris” arba kavą „ A le Balzac” taip pat ir keistus jo rašymo įpročius. Visgi, apie jo asmeninį gyvenimą ir rašytojo kelią beveik nieko nežinojau. „Tėvas Gorijo” pirmoji mano pažintis su šiuo romanistu, tačiau galiu drąsiai teigti, jog nepaskutinė. Planuoju skaityti jo knygą „Trisdešimties metų moteris”, kad susipažinčiau, su jau minėta, balzakiško amžiaus moterimi. O kur
dar „Šagrenės oda”, „Kurtizanių spindesys ir skurdas”…
„Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai” – Felicien Marceau.
„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.
