Laikas.lt
Šią savaitę redakcijos pašte radome laišką nuo merginos, kuriame ji prisistato štai kaip: „Sveiki, esu Gintarė iš Vilniaus. Labai mėgstu užrašynėti savo mintis ir jas įgarsinti. Specialiai „Talentu Bankui“ įrašiau vieną iš savo kurtų trumpų istorijų ir pamąstymų.“
Dalinamės ne tik aukščiau esančia „Youtube“ nuoroda, bet ir visomis žiniomis, apie jos autorę, kokias tik pavyko iš jos gauti. Paklausėme Gintarės, ar visos šios įrašytos balsu istorijos byloja apie jos išgyvenimus, ar jos skirtos kokiam nors konkrečiam žmogui, ir kodėl jos tokios liūdnos.
Tai nėra skirta konkrečiam žmogui, tai tiesiog tam tikro momento nuotaika, būsena. Dažniausiai savo įrašais stengiuosi paskatinti žmones nepasiduoti, tikėti. Žinoma, tarp jų yra ir tokių, kurie susiję su asmeniniu gyvenimu.
Įgarsinu savo mintis, nes tiesiog užrašius jas ant balto lapo nebūtų taip įdomu. Visų pirma visada stengiuosi išreikšti teksto nuotaiką ir išgyvenimus. Niekas to geriau nepadarytų už patį žodžių autorių. Stengiuosi viską daryti iš širdies ir tikiu, kad tai palies klausytojų sielas. Kartais iš jų sulaukiu laiškų, į kuriuos visada atsakau. Būna, gaunu žinutę, kad kažkas klausosi mano įrašo, kuris artimas jo asmeniniam pasauliui.
Turiu begales užrašytų istorijų, tačiau įgarsinu vos keletą. Trejus metus neįrašinėjau nieko, nes, maniau, kad nėra prasmės, bet paklausiusi savo senuosius įrašus, supratau, kad per tuos metus pasikeitė ne tik požiūris, bet ir pati tapau kitokia.
Turiu įrašiusi ir dainų, pavyzdžiui, „Myliu lėtai“, kuriai žodžius parašė D. Juška ir su kuriuo ją drauge atlikome.
Mano gyvenimo istorija tokia ilga, kad turbūt paskaustų pirštus bandant raštu išdėstyti viską, ką esu nuveikusi.
Kol kas, Gintare, mums už teks ir tiek. Klausiame skaitytojų: ar klausydamiesi tavo įrašų, jie jaučia tai, ką nori jiems perduoti?
