Lina
Gyvenimas pilnas įvairiausių malonumų ir kiekvienas yra skirtingai artimas individualiems žmonėms. Nuo pat mažumės, kai kalbėjimas nebuvo man lengva užduotis, ką jau kalbėti apie sunkiausių žodžių suvokimą, manyje užsižiebė maža ugnelė stebint spalvotame ekrane judančius personažus, įgarsintus man nesuvokiama kalba.
Nuo tada iki dabar mano gyvenimas tapo neatsiejamas nuo japoniškos animacijos ir nei artimieji, nei aš pati negalime įsivaizduoti koks žmogus būčiau, jeigu kažkada seniai nebūčiau atradusi naują gyvenimo žvaigždę asmeniniame danguje. Dauguma žmonių, nesvarbu ar suaugę, ar vaikai mano, jog amžius turi labai didelę reikšmę pasirenkamiems hobiams, ką jau kalbėti apie būtent tokį, kai turi daug laiko paskirti žiūrėjimui, skaitymui, ar net vertimui, – jie neteisūs. Pastaruoju metu mažoje Veidaknygės, kitaip dar vadinamos „Facebook“, erdvėje esančiai bendruomenei iškėliau mažą misiją – atrasti ir kitiems pasakyti ką skaityti ar žiūrėti, o vėliau išsakyti susidariusią nuomonę. Šį kartą mano užduotis yra ne pakeisti ar sudominti, bet tiesiog pasidalinti savo mintimis apie visai nesenai matytą „Kyousougiga“ serijų rinkinį, kuris man paliko labai gilų įspūdį.
Istorija sukasi aplink sukurtą pasaulį, kuriame laikas lyg sustojęs – niekas nesensta, nemiršta, sudaužyti daiktai atsistato, tačiau metų laikai keičiasi. Tai yra vienas iš kūrinio variklių, mat kyla daug klausimų į kuriuos atsakymai yra pateikiami istorijos eigoje. Viskas sukasi aplink mergaitę Koto, kuri iš realaus pasaulio atvyksta į aukščiau minimą. Nuo pat mažens mergaitė nėra mačiusi savo motinos, tačiau atvyksta jos ieškoti būtent čia. Istorijoje taip pat yra trys personažai, kurie tiki, jog ši mergaitė yra jų motina, mat jų vardai yra tokie patys ir įvairiais būdais bando prikelti ją iš Koto sielos gelmių. Jiems pavyksta, tačiau jie taip pat sužino, jog jos abi yra du skirtingi asmenys ir jog taip pat yra dukra ir mama, o tai reiškia, jog pastarieji trys personažai yra Koto giminaičiai.
Pastebime, jog nėra tėvo personos, o kurgi ji? Čia ir prasideda įdomumas ir paties kūrinio spalvos pasireiškia įvairiais atspalviais. Turbūt yra žmonių, kuriems yra tekę atsisveikinti su savo tėveliu su viltimi jį išvysti kuo greičiau, tačiau mažuma įsivaizduoja situaciją, kada jie nežino nei kur jis išeina ir ar kada nors grįš – kuom mane ir patraukė ši istorija, mat joje labai aiškiai yra paryškinamas šeimos, būtent tėčio, paveikslas. Apstu čia ir religinių interpretacijų, kurios mane labai sužavėjo, mat yra parodomas Dievo tėvas, kur jau pradedi galvoti kaip tai įmanoma, kas tada jis yra. Mano situacijoje, šeimoje be vyriškosios lyties, šis vaikų ir tėvo ryšys yra kažkas, kas spaudė širdį su kiekviena serija, galbūt buvo net kiek per idealus mano akims, tačiau iš savo pozicijos nedrįstu teigti, jog taip nevyksta pas kitus. Vaikai, kurie aukojasi dėl tėčio ir tėtis, kuris aukojasi dėl savo vaikų gėrovės. Susipina egoizmas, noras likti kartu, bandymas rasti kompromisą šeimoje, kuri buvo išskirta ilgam. Iš vienos pusės parodoma vyriškosios lyties mąstymo pusė šeimos ir savęs atžvilgiu, nes kiekvienas dažnai ir apie save pagalvojame ką ir kaip daryti. Niekad neteko susimąstyti, kaip ir apie ką galvoja toks žmogus būdamas savo batuose, tad šis istorijos prieskonis labai sužavėjo ir po istorijos pabaigos privertė susimąstyti kas yra reikalinga kuriant ir palaikant šeimos ryšius, ar išdavystės yra atleidžiamos ilgesio dėka, kaip yra pavargstama nuo gyvenimo ir kam tu esi svarbus, jog aukos kaina jiems nebėra svarbi, taip pat iš religinės pusės privertė susimąstyti kaip šio kūrinio kūrėjai iškėlė tokią grandiozinę mintį ir pateikė Dievą, jo brolio ir jų abiejų tėvo paveikslą. Niekad nėra tekę niekur girdėti apie tokį dalyką, tad netikėtai maloniai nustebino.
Be šių dviejų pagrindinių, žavesį sukėlusių elementų, kūrinys patraukė akis nuostabiomis spalvomis, tobulai parinktomis klasikinėmis melodijomis. Retai išeina atrasti ir akims, ir galvai patrauklius serijų rinkinius, kurie privers susimąstyti apie kiek gilesnius gyvenimus klausimus. Tad niekada nenuvertinkite kūrinių žanrų ir tipo, būtų tai knyga, filmas, animacija ar kiti neišvardinti, o svarbiausia nesmerkite tų, kurie sugeba išgyventi realius jausmus ir mokytis gyvenimiškų pamokų iš tų pačių animacinių filmų.
„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.
