Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Praėjusią savaitę Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“. Apie rekordines jo peržiūras spaudoje pranešimų nematyti, apie ką garsiai šūkavo paskutinių lietuviškų filmų – „Kaip pavogti žmoną“ ir „Redirected“ – kūrėjai. Jų kontekste „Santa“ itin subtilus, emocingas ir tvarkingas. Pabandysiu trumpai pagrįsti kodėl?
Atsitiktinumas, bet paskutinėje „Scanoramoje“ žiūrėdama suomių filmą „Viskas, ką darome iš meilės“ (angl. Thing We Do For Love), pagalvojau, kodėl lietuviai negalėtų sukurti kažko panašaus: tiesiog profesionaliai ir europietiškai papasakoti kasdienišką vieno žmogaus ar šeimos istoriją. Gal pavyzdžių galima sugalvoti ir iš lietuviško kino, bet niekas be „Santos“ taip greitai neateina į galvą. Kodėl sakau atsitiktinumas? Minėtame suomių režisieriaus Matti Ijäso filme ir M. Ivaškevičiaus „Santoje“ vaidina tas pats aktorius Tommi Korpela.
Liaupsinti nei „Viskas, ką darome iš meilės“, nei „Santos“ nedrįsčiau, tačiau pastarasis yra filmas, kokių mūsų šalies kino teatrų repertuaruose norėtųsi matyti vis dažniau ir dažniau.
Taigi, kodėl tai, mano manymu, tvarkingas filmas? Jo scenarijaus autorius ir režisierius – žinomas ir gerbiamas mūsų šalies dramaturgas M. Ivaškevičius. Dabar, žinoma, jį galima po truputį imti vadinti ir kino režisieriumi: jo filmografijoje – du trumpametražiai ir vienas ilgo metro filmas. Filmas sukurtas bendradarbiaujant su skandinavais, kas taip pat suteikia filmui išskirtinį akcentą. Pradėkime jau nuo to, kad komanda prisipažino dirbusi ne tik už maistą, ir prisiminkime, ką pasakojo „Redirected“ aktoriai. Juokas juokais, bet skandinaviška estetika filme itin svarbi ir kuria jo ramią nuotaiką. Kaip jau minėjau, „Santoje“ filmavosi žinomas suomių aktorius Tommi Korpela, o operatoriaus darbą atliko savo darbais jam nenusileidžiantis Tuomo Hutri. Pagrindinis moters vaidmuo atiteko Sandrai Daukšaitei-Petrulėnei, mūsų šalies žiūrovams labiausiai pažįstamai iš TV ekrano. Filmo garso takelį kūrė jau ne kartą ant muzikinės scenos lipusi pasaulyje garsi dainininkė Chinawoman. Galiausiai – filmo scenarijus paliečia siaubingojo vėžio temą, ligos, nuo kurios daugiau ar mažiau nenukentėjusią šeimą yra išties sunku rasti. Vadinasi žmonės verks, kas neleis filmo pamiršti vos seansui pasibaigus. Beje, pastaroji tematinė linija šiek tiek kertasi su visai neseniai kino teatruose rodyta belgų drama „Lūžęs gyvenimo ratas“ („The Broken Circle Breakdown“). Tik „Santoje“ bliugraso muzikinius intarpus keičia svarbaus kitoniškumo suteikianti pasaka arba šiek tiek hobitus primenančių Kalėdų senelių kelionė per kalnus siaučiant pūgai.
Iš kairės: Ovidijus Petravičiu, Sandra Daukšaitė-Petrulėnė, Marius Ivaškevičius, Chinawoman, Tommi Korpela ir Tuomo Hutri (Eglės Kirliauskaitės nuotr.)
Viename Laplandijos teatrų dirbantis Jussi (akt. Tommi Korpela) laisvalaikiu vaidina Kalėdų senelį. Inga (akt. Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) – vieniša mama, auginanti šešerių metų sūnų Vincą (akt. Ovidijus Petravičius) , su kuriuo ji trumpam apsilanko Kalėdų senelio gimtinėje. Vincas turėtų būti pats laimingiausias berniukas, nes mamos naujuoju draugu tampa ne kas kitas, o pats Kalėdų senelis. Tačiau džiaugtis gyvenimu tiek jam, tiek jo mamai sutrukdo baisi liga. Žiūrovas likusią filmo dalį stebi jos akivaizdoje atsidūrusią, desperatiškai besielgiančią Ingą, ir, galima sakyti, magišką ryšį su vaiku besistengiantį užmegzti Jussi.
.jpg)
Vincą vaidinęs Ovidijus Petravičius ir jo mamos Ingos vaidmenį atlikusi Sandra Daukšaitė- Patrulėnė (Eglės Kirliauskaitės nuotr.)
Pasirodė keletas komentarų, kad filmas, jo dialogai – pernelyg teatrališki. Žinant faktą, kad M. Ivaškevičius į kino ekraną atkeliavo iš teatro scenos, būtų keista, jei neatsirastų taip teigiančiųjų. Man tai nė kiek netrukdė. Žinoma, visuomet galima rasti scenų ar scenarijaus niuansų, prie kurių būtų įmanoma prikibti. Ypač vertinant kieno nors debiutą didžiajame ekrane. Bet ar yra sukurtas nors vienas lietuviškas filmas, kuris visiškai patenkintų mūsų „išlavintą“ skonį?
