Psichologo komentaras: meilė (ne)turi pabaigos

Lsveikata.lt

„Meilės santykiuose iš pat pradžių užkoduojamas jų sugriovimo mechanizmas, tačiau tai nereiškia, kad kiekvieni santykiai pasmerkti baigtis,“ – psychologies.ru teigia Maskvos M.Lomonosovo valstybinio universiteto profesorius psichologas Vadim Petrovskij.

Ar ilgai gyvenant poroje jausmų atšalimas neišvengiamas?

„Neišvengiamas“ – per daug kategoriškas žodis. Tačiau galima teigti, kad tokia santykių raida yra dėsninga. Iš vienos pusės tam įtakos turi buities problemos – kaip rašė Vladimiras Majakovskis, „meilės laivas sudužo atsitrenkęs į buitį“. Iš kitos – seksualinis atšalimas, kuris, daugelio nuomone, atsiranda gyvenant kartu ne vienerius metus. Tačiau netgi atmetus akivaizdžius trukdžius, man atrodo, kad meilės santykiuose sumontuotas juos griaunantis mechanizmas.

Meilė – vienijanti jėga. Kurdami šeimą ar šiaip gyvendami poroje išgyvename džiugius jausmus: mums atrodo, kad radome antrąją pusę. Į klausimą, koks jis (ji), įsimylėjėliai dažnai atsako: „Toks kaip aš“. Tačiau laikui bėgant išryškėja skirtumai ir mes suprantame, kad šalia esantis žmogus visai ne toks kaip aš. Jis kone mano priešingybė.

Nejaugi tai yra blogai? Jus skirtingų charakterių žmonės papildo vienas kitą?

– Tai paplitusi nuomonė, tačiau ji labai toli tiesos. Pagal tokią logiką, jeigu aš šlubuoju dešine koja, o jūs – kaire, kartu mes galėtume greitai vaikščioti ar net bėgioti. Priešingai, daugelio santuokų istorijos rodo, kad harmoningus santykius padeda palaikyti ne poros skirtumai, o panašumai. Yra net išskirtos trys kategorijos, pagal kurias partneriai turėtų sutapti. Pirma – šiluma ar šaltis, remiantis temperamentu. Jeigu vyras yra „karšto“ temperamento, tokia turėtų būti ir jo partnerė, o ne priešingai. Antra – atvirumo laipsnis. Du labai uždari žmonės daug geriau supras vienas kitą, nei vienas bus labai atviras, o kitas – uždaras. Trečia – kiek partneriai yra pavydūs. Pavyduoliai lengvai randa bendrą kalbą. Jų santykiai, kad ir labai audringi, bus tvirtesni už pavydaus ir nepavydaus žmogaus santykius.

Grįžkime prie „griaunančiojo mechanizme“. Partneriai, kaip jūs sakėte, pasijaučia esą skirtingi.

Ir tai visiškai normalu! Juk kiekvienas esame iš savo pasaulio, savo namų, esame savų tėvų vaikai. Iš šis namų bei tėvų pasaulis mums atrodo vienintelis teisingas. O gyvendami su mylimu žmogumi imame suvokti, kad jo pasaulis kitoks: ir namai, ir tėvai. Problema ta, kad tai suvokus parsideda sąmoningi arba nesąmoningi bandymai pakeisti partnerio pasaulį. Sutvarkyti taip kaip savo arba prisitaikyti prie partnerio. Vyksta lūžis – antra santykių raidos stadija.

Ar tokiu momentu partneriai pajėgūs atvirai aptarti savo skirtumus?

Ne tik gali, bet ir privalo! Viena vertus, tai būtinas pozicijų nustatymas, be to, toks bendravimas gimdo naują partnerio suvokimą, bendrą poros pasaulį: juk ko nors naujo sukūrimas neįmanomas be analizės. Tokio pobūdžio pokalbiai – tai ne santykių preparavimas, tai ir yra patys santykiai. Kalbėkite, būtinai kalbėkite su partneriu apie jį, apie save, apie jūsų santykius. Tuomet prasideda trečia santykių raidos stadija…

Kaip ji pasireiškia?

Mes imame suvokti, kad žmogaus neįmanoma pakeisti. Mes negalime pasikeiti patys, juo labiau pakeisti partnerio. Tuomet lieka arba išsiskirti, arba susitaikyti ir gyventi šalia su kito pasaulio žmogumi nejaučiant jam šiltų jausmų. Nemėgstu to sakyti, tačiau tokia santykių raida objektyvi kaip fizikos dėsniai.

Norite pasakyti, kad meilė pasmerkta?

Jokiu būdu ne! Prisiminkite, kaip egzistencialistai suvokė gyvenimo grožį ir didingumą. Jie turėjo pripažinti absoliučią mirties neišvengiamybę. Taip pat reikia suvokti ir meilės tykančius pavojus: pripažinti, kad meilė, vos prasidėjusi, juda pabaigos link, pripažinti riziką, kuri atsiranda pirmą santykių dieną. Kai tai suvokiame, mūsų meilės muzikoje ima skambėti kontrastinė nata, kuri šiek tiek keičia melodiją. Ji tampa daug gilesnė ir subtilesnė, nei lengvabūdiškas svaičiojimas, kad „esame viena visuma“. Tik suvokę, kad mūsų meilė kasdien artėja prie pabaigos, pradedame iš tiesų vertinti savo partnerį, jo jausmus, kiekvieną kartu praleistą akimirką. Tokia meilė, esu įsitikinęs, gali tęstis, kol gyvi patys mylintieji.

Kalbate burtininko iš kino filmo „Paprastas stebuklas“: „Garbė tiems, kurie išdrįso mylėti, žinodami, kad vis tai turi pabaigą“…

Būtent! Tokia man rodos ir yra meilės filosofija: jos mirtingume būtent ir glūdi jos nemirtingumo galimybė.