Laikas.lt
Rūta Skaraitė
Tyčiojamės, engiame, kritikuojame, negerbiame, jaučiame neapykantą… Skaitome, žiūrime ir dalijamės rasę, seksualinę orientaciją, mažumas ar neįgaliuosius pašiepiančiais juokeliais, filmukais ar memais ir tuo pačiu bijome pripažinti, kad tiesiog bijome to, ko nesuprantame. Visada teisinamės tuo, kad čia tik humoras, o kaip tie žmonės jaučiasi – jų reikalas. Bet kodėl tai tapo įprasta? Kodėl nepradėjus kažko keisti?
Laikas.lt stengėsi rasti atsakymus praėjusią savaitę „Nacionalinėje dailės galerijoje“ vykusiame kampanijos „Myliu Panda“ atidaryme. Jos metu Domantas Likša vedė diskusiją neapykantos prevencijos tema.
Prie durų visus sveikino ir apkabinimus dovanojo jau gerai pažįstama Panda, o susėdus visiems į vietas buvo pristatyta „Myliu Panda“ idėjos įkvėpimo šaltinis. Tai „No Hate Speech Movement“ („Judėjimas be neapykantos“), kurio iniciatoriai yra Europos Taryba, o idėją įgyvendinti jai padeda Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Projektas „Myliu Panda“ yra skirtas žmogaus teisių edukacijai, jaunimo įtraukimui į socialinę veiklą ir pozityvumo skleidimui, o svarbiausia – atkreipti visuomenės dėmesį į neapykantos temą. Taigi, „Myliu Panda“ vykdo socialines akcijas, renka džiaugsmo frazes ir apsikabinimus, lanko studentus ir moksleivius, su kuriais kalbasi apie žmogaus teises ir pan. temomis. Kampanijos planuose: grafičių akcija, televizijos laida, mokymai Lietuvos jauniesiems lyderiams, edukacinės programas. Belieka laukti ir tikėtis, kad Panda taps nauju kelrodžiu į socialiai saugią visuomenę.
Po kampanijos prezentacijos vyko diskusija, kurioje dalyvavo „Žinių naujienų“ autorius ir vedėjas Timūras Augucevičius, muzikantas ir prodiuseris Viktoras Diawara, komikas Paulius Ambrazevičius, Lietuvos liberalaus jaunimo kadenciją baigusi pirmininkė Aušrinė Armonaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė, žiniasklaidos ir interneto psichologijos ekspertė psichologė Ilona Čėsnienė, interneto veikėjas Mykolas Kleckas ir advokato padėjėja, atstovaujanti Europos žmogaus teisių fondui, Evelina Baliko.
Pokalbis apie elektronines patyčias bei neapykantos kalbą ir jos prevenciją prasidėjo klausimu: „Ar patys kada nors jautėte patyčias?“ Po trumpos pauzės pasigirdo pirmieji nedrąsūs atsakymai: „Tai aišku, teko.“ „Lietuva šiuo klausimu nelabai išsiskiria iš kitų valstybių, nes netolerancija jaučiama ir Vokietijoje ar pačioje Afrikoje“, – teigė V. Diawara. P. Ambrazevičius jam antrino, kad pašaipos jaučiamos nuolat, o ypač jei internetinėje erdvėje išreiški savo nuomonę politiniais klausimais.
Vystantis pokalbiui buvo paliestas neapykantos fono Lietuvoje klausimas. T. Augucevičius teigė, kad didžiuosiuose miestuose jaučiama neapykanta, kuri kyla iš nesupratimo ar baimės. Tačiau užmiesčiuose situacija dar blogesnė: „Žmonės, negyvenantys didžiuosiuose miestuose, labai bijo „kitokių“ dalykų. Pats esu kilęs iš nedidelio miestelio, žinau, kad provincijoje jaunam žmogui nėra ką veikti. Dėl to reikėtų, kad medija daugiau šviestų jaunimą tolerancijos klausimais, nes daugumai televizija yra vienintelė pramoga. Mes lyg ir pakeliui į vakarus, bet mūsų protai toli gražu ten neina.“ B. Sabatauskaitė buvo linkusi manyti, kad dažniausiai neapykanta kyla iš nežinojimo: „Atliekant apklausas, dauguma žmonių teigia, kad nemėgsta musulmonų. Bet juk jų Lietuvoje gyvena tik apie 5 000! Paklausus žmogaus, ar esi bent sutikęs musulmoną ir su juo bendravęs, beveik visi atsako – ne. Taigi Lietuvoje yra nekenčiami tie, kurių net nesutinkame ar nematome. Štai kur didžiausia problema.“
Gvildenant patyčių ir neapykantos skleidimo internete temą, E. Baliko pasakojo apie galimas pasekmes šmeižiant asmenį komentaruose. Auditorijoje kilo klausimas, o kam gi pateikti pranešimą, pastebėjus įžeidimą internetinėje erdvėje. „Atsakymai yra keli: pastebėjus įžeidžiantį komentarą reikėtų kreiptis į prokuratūrą. Taip pat greitu metu bus padaryta visiems prieinama forma, į kurią užteks įrašyti žeidžiantį komentarą. Dar viena galimybė pranešti apie netinkamą atsiliepimą – kreiptis į atitinkamą organizaciją, atstovaujančią mažumoms, rasei, seksualinei orientacijai ir pan. Jie sureaguos ir greičiau padės spręsti problemą“, – vienas po kito vardijo pašnekovai. Taip pat buvo pastebėta, kad šiuo metu ypač populiaru naudoti patyčias savo populiarumui didinti: „Politikoje neapykanta yra populiaru. Susipriešinti apsimoka, nes tuomet yra lengviau pritraukti palaikymą“, – svarstė A. Armonaitė. Jai pritarė ir T. Augucevičius: „Ypač gerai sugalvota, kai iš savęs garbaus amžiaus žmonių akyse politikai padaro aukas, o tie žmonės, kadangi bijo visokių naujovių, ima dar labiau tave palaikyti.“
Diskusijos vedėjui paklausus, ar pasyvumas neapykantos kontekste yra svarbus, visi vieningai pritarė, kad Lietuvai dar reikia paaugti, kol visi atsikratys baimės pastovėti už kitą. Kalbant apie patyčių ir netolerancijos prevenciją Mykolas Kleckas patarė geriau įsiklausyti ir atskirti, kur yra neapykanta, o kur tiesiog nesupratimas: „Reikia vaikų švietimo šia tema, kad žinotų, kokios to pasekmės. Net filmo „Klasė“ rodymas būtų gera pradžia. Penktoje klasėje mes taip pat šaipydavomės, bet gėdą aš jaučiu iki šiol, nors to žmogaus ir atsiprašiau.“ I. Čėsnienė patarė aiškiai išsakyti savo poziciją: „Reikia pasakyti, kas mus žeidžia ir yra nemalonu. Jei po tokio veiksmo nepagarba nesiliauna, reikėtų kreiptis į atitinkamas institucijas. Psichologiniu požiūriu žmonės yra linkę įžeidinėti, nes yra per sunku dirbti su savimi, daug lengviau menkinti kitą.“
Pokalbiui einant į pabaigą buvo padaryta išvada, kad svarbiausia išmokti atsiriboti nuo sisteminio neapykantos skleidimo, o vietoje to pasistengti suprasti kitą, nes tik tuomet gebėsime išsiugdyti pagarbą aplinkiniams. Tikimės, kad kampanija „Myliu Panda“ užkrės savo pozityvumu ir padės jauniems žmonėms nepasiklysti žengiant į džiunglių pasaulį bei parodys, kad jausti džiaugsmą ir pagarbą– veža!
