Laikas.lt
Ingrida Bačelytė
Gegužės 6 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre matysime A|CH teatro šokio spektaklį „Ana Karenina“. Tai vienintelis šiuo metu Lietuvoje rodomas A|CH teatro pastatymas, tačiau choreografė Anželika Cholina sako pasiilgusi savo šalies, lietuviškos publikos ir kas žino – galbūt neseniai paskelbta naujų artistų atranka reiškia, kad netrukus sulauksime naujo Anželikos spektaklio.
Paskutiniu metu jus labai sunku pagauti Lietuvoje, o ir interviu beveik nebeduodate. Kas vyksta jūsų gyvenime? Kodėl daugiau tylite, nei kalbate?
Aš ne prieš interviu, tik man norisi nepaviršutiniškų pokalbių. Ir veikti yra turbūt svarbiau negu kalbėti…(šypsosi). Mano gyvenimas šiuo metu labiau perkeltas į Maskvą, nors dažnai būnu ir Lietuvoje, grįžtu į savo spektaklius. Štai ir dabar esu Vilniuje, repetuoju spektaklį „Ana Karenina“ su nauja artistų sudėtimi, kurį rodysime gegužės 6 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
„Ana Karenina“ yra paskutinis jūsų spektaklis, kurį A|CH teatre pastatėte 2010 metais. Jis vis dar rodomas ir puikiai lankomas, tačiau žiūrovai neabejotinai pasiilgo naujo jūsų šedevro. Ar jūs nepasiilgote lietuviškos publikos, senosios trupės?
Žinoma, kad pasiilgau. Aš mielai dirbčiau Lietuvoje, norėčiau statyti ir baletus, ir operas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Sakiau apie tai ne sykį, bet pakvietimo dirbti nesulaukiu… Paskutinį kartą gavau kvietimą ten statyti spektaklį 2011-aisiais, po 15 metų pertraukos. Tiesa, kvietimas nebuvo asmeninis – man reikėjo „’pastatyti spektaklį vietoj kito baletmeisterio’“, su kuriuo teatrui nepavyko susitarti. Taip atsirado baletas „Barbora Radvilaitė“, kuris su dideliu pasisekimu rodomas iki šiol. Deja, šiuo darbu mūsų bendradarbiavimas su teatru ir baigėsi. Vis dėlto galioja taisyklė, kad savo šalyje pranašu nebūsi…(šypsosi). Veikla A|CH teatre, kadangi tai nėra valstybės finansuojama struktūra, tiesiogiai priklauso nuo pinigų ir artistų, dirbančių valstybiniuose teatruose, galimybių. Ironiška, bet mūsų teatras iki šiol yra tik pavadinimas – be patalpų repetavimui ir be scenos. Todėl natūralu, kad aš esu ten, kur mane vertina ir siūlo geriausias sąlygas. Šiuo metu tai yra Maskvos E. Vachtangovo teatras.
Neseniai paskelbėte artistų paiešką Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad statysite naują spektaklį?
Skelbiau atranką, nes norėjau susipažinti su tais žmonėmis, kurie norėtų su manimi dirbti. Labai malonu, kad atsiliepė tikrai daug artistų. Į susitikimą kviečiau tik tuos, kurių visai nepažįstu, jų atėjo net septyniasdešimt! Visų duomenis užregistravom A|CH teatre, visiems pasižiūrėjau į akis, visus įsiminiau. Žinau, kad su dauguma dar tikrai susitiksime.
Šokėjų atranka
Sakoma, kad tikras režisierius turi pristatyti bent po vieną premjerą per metus. Jūs dažniausiai sukuriate po kelis spektaklius. Kuriate choreografiją Rimo Tumino spektakliams E. Vachtangovo teatre. Kaip ir neturime dėl ko jums priekaištauti… Bet visgi, kada gi įvyks nauja jūsų premjera Lietuvoje?
Taisyklių mene nėra. Aš niekada negyvenau pagal planą, jo net neturiu. Žinau, kad viskas bus taip, kaip turi būti, ir kad mintis ateis tada, kai ji turės galimybę išsipildyti. Dar niekada nebuvo kitaip! Todėl niekada neskubinu situacijos, esu atvira, gyvenu ir klausausi savęs. Žinau, kad man būtų įdomu pastatyti tai, ko dar nestačiau – operą, miuziklą, dramos spektaklį. Norėčiau būti universali režisierė – choreografė… (šypsosi). Jeigu jaučiu savyje tas galimybes, reiškia, taip ir bus.
Kokias kūrybines mintis puoselėjate?
Tokio veiksmo mano galvoje nėra. Aš tiesiog gyvenu, stebiu žmones, situacijas, jas analizuoju. Vieną dieną „išsikristalizuoja“ klausimas, problema, apie kurią norisi pakalbėti su kitais žmonėmis, pasidalinti. Tada atsiranda literatūrinė medžiaga, tada muzika. Tada, pats savaime, spektaklis. O kartais būna ir visai atvirkščiai. Kokia nors smulkmena atveda iki vizijos.
Ko jums labiausiai trūksta, būnant ne Lietuvoje?
Pačios Lietuvos. Gera gauti galimybę ivertinti savo šalies privalumus. Lietuvoje nuostabi gamta, švarus oras, jauki miestų architektūra, skanus maistas. Čia taip gera grįžti! Norėtusi ir pasilikti. Bet… laikas parodys.
