Laikas.lt
Indrė Leonavičiūtė
Goodlife Photography nuotr.
Nuo to laiko, kai Aivaras Žydelis po devynerių emigracijoje praleistų metų sugrįžo į Lietuvą, praėjo 12 mėnesių. Iš Airijos sostinės Dublino namo jis parsivežė ne tik daiktus, bet ir pasikeitusį požiūrį, naujas žinias ir idėjas, kurias suguldė į profesinę ir kūrybinę veiklas.
Iš pažiūros panašioje į daugumos 29-erių A. Žydelio emigracijos istorijoje esti vienas skirtumas – joje maža nusivylimo. Išvykęs jis greitai gavo tai, ko tikisi kiekvienas paliekantis šalį – tenkinantį uždarbį, kalną galimybių ir netgi būrį naujų draugų. Tačiau pasisėmęs visa, ką geriausio suteikė gyvenimas Airijoje, vaikinas suprato, kad ilgą laiką plaukė ne tame gyvenimo upės krante.
„Gyvenimas ten – tarsi skalbimo mašina: įmeta, o tu visą laiką joje sukiesi. Žmogus turi būti visiškas urbanistas, kurį „vežtų“ ši miesto rutina“, – šypsosi iš Varėnos kilęs pašnekovas. „Iki šios dienos svarstau, kas lėmė mano sugrįžimą. Galbūt todėl, jog esu Dzūkijos suformuotas, – na, neišmuši iš mano širdies pušynų, upių, ežerų…“, – sako jis.
„Kai prieš tris vasaras atvykau į Lietuvą, ir pamačiau, kokie įdomūs ir spalvoti tapo mūsų jauni žmonės, supratau, kad ilgiau laukti nebenoriu“, – atskleidžia, pripažindamas, jog iki šiol džiaugiasi kiekviena gyvenimo gimtinėje diena.
Grįžęs iš Dublino jis įsidarbino projekto „Vilnius Temperature“ garso režisieriumi bei „Lietuvos ryto“ televizijos operatoriumi. Tačiau užsienyje užmegztos pažintys davė ir vieną itin saldų vaisių – „Blusų festivalį“, sugalvotą A. Žydelio ir Rūtos Zalieckienės, kuri, kaip pasakoja pašnekovas, dar gyvenant „Šantala“ pramintame menininkų name Dubline, idėją surengti tokį renginį tiesiog susapnavo.
Sugrįžėliai parsivežė festivalį
„Kai dar mokiausi mokykloje, svajojau tapti informacinių technologijų specialistu“, – teigia vaikinas. Tačiau du kartus įstojęs į informatiką Vilniaus kolegijoje, suprato, jog nuolatinis darbas prie kompiuterio – ne jam, o studijų taip ir nebaigė. Montavęs langus sostinėje vieną dieną paskambino Dubline gyvenusiam draugui ir netrukus išvyko.
Gyvenimas emigracijoje jam prasidėjo taip, kaip ir daugumai lietuvių – sunkiais darbais ir kukliu laisvalaikiu. Pradėjęs nuo gurmaniškų lašišų šeimos gamyklėlės, A. Žydelis taip pat darbavosi statybose, atrado veiklą, kuria sutiktų užsiimti ir be atlygio – gerbūvio kūrimą (angl. landscaping). Smogus recesijai, po ketverių metų gyvenimo svetur jis neteko darbo ir pasinaudojęs proga ėmėsi studijų – baigė skaitmeninių medijų kursus, o vėliau ir garso režisūrą.
Airijos sostinėje varėniškis sutiko naują kompaniją, įnešusią trūkusių spalvų. „Gyvenome triukšmingame Šiauriniame Dubline, kuriame buvo įsikūrę daug fabrikų. Norėjome išsikraustyti ir nutarėme susirasti būstą su nauja draugų kompanija, kuri taip pat ieškojo pastogės. Taip visi atsidūrėme „Šantaloje“, – gatvės vardu pavadintą namą prisimena A. Žydelis.
Didelis namas turėjo erdvų galinį kiemą, kuriame naujieji gyventojai ne tik rengdavo per visą Dubliną skambėjusius vakarėlius, bet ir užsiimdavo įvairių meninių instaliacijų kūryba. „Keistas fenomenas, bet visi gyvenome kaip didelė šeima, kaip komuna. Rodės, jog taip gyvensime iki gyvenimo galo“ , – pasakoja pašnekovas.
„Pamenu, jog vieną rytą Rūta nusileido iš trečio aukšto į pirmą, kuriame gyvenau, ir sako – „Aivarai, sapnavau, jog kartu darėme festivalį. Darome?“, – „Darome!”, – ilgai nedvejojęs atsakė A. Žydelis. „Tuomet nebuvo taip, kaip dabar, kad kiekvieną savaitgalį vyksta po festivalį. Daugumoje jų dominuoja alkoholis, linksmybės, o mums norėjosi alternatyvos. Pagrindinis noras buvo sukurti vietą, į kurią patys norėtume važiuoti“, – sako organizatorius jau trečią sykį šiais metais vyksiančio „Blusų festivalio“, į kurį atvyksta visi sendaikčių, menų, šiltos muzikos ir dvasios ramybės mylėtojai bei ieškotojai.
Pirmus du festivalius organizatoriai rengė „nuotoliniu būdu“ – tik laikinai sugrįždami į Lietuvą. Šįmet kone visi „Šantalos“ namo gyventojai – vėl namie, tik be emigrantų statuso. „Atėjo laikas, kai visi kaip sutarę palikome gyvenimą Airijoje. Visi buvo kartu ir visi grįžo kartu, kur jiems ir priklauso“, – džiaugsmo neslepia A. Žydelis. Prie festivalio prisideda ir svečiose šalyse tebegyvenantys organizatorių draugai bei savanoriškai nusiteikę Lietuvos gyventojai.
Bėgo nuo Londono iki Paryžiaus
Gyvenant svetur vaikinui nutiko ir kitų stebuklų. Prasmės ieškojęs piniguose ir linksmybėse, padedamas teisinga linkme nukreipusių draugų, jis kardinaliai pakeitė požiūrį. Dubline atrado meditaciją, tapo vegetaru, pradėjo mankštintis bei stengtis kuo pozityviau žiūrėti į gyvenimą. Visas šias idėjas vaikinas siekia perkelti ir į „Blusų festivalį“.
Pašnekovas atskleidė, jog ne kartą dalyvavo „Harmonijos“ bėgime. Su olimpiniu deglu jam teko bėgti aplink visą Airiją, taip pat iš Londono į Paryžių.
„Pamenu, kai svečiavausi vienoje Londono mokyklų. Vaikų paklausus, kuo jie nori būti užaugę, jiems iš burnos liejosi „plastikas“ – „noriu būti kaip tie DVD filmuose, televizijos žvaigžde“, – niekas nepaminėjo gaisrininko ar kitos specialybės, o aš kalbėdamas apie harmoniją jiems atrodžiau kaip dėdė iš kosmoso“, – juokiasi A. Žydelis.
„Sakoma, jog jei emigracijoje praleidi penkerius ar daugiau metų, tikimybė sugrįžti ženkliai sumažėja. Ten viskas puiku, didelės galimybės, bet kad ir kiek įleidi šaknis, vis tiek nesijauti savo kultūroje. Jau po pusmečio užsidirbau tiek, kad galėčiau patenkinti savo poreikius. Ilgainiui supratau, kad svarbiausia ne pinigai, o tai, ką tu duodi pasauliui“, – samprotauja jis.
„Tiesiog nebenorėjau delsti. Galėjau likti mokytis magistrantūros, bet Lietuvoje buvo mano mergina, kuriai reikėtų duoti medalį“, – apie širdies draugę, šešerius metus laukusią jo sugrįžtant, atsiliepia vaikinas.
Siūlo pasidairyti po svetimas dėžes
Paklaustas, ar nesunku iš vakarietiško pasaulio parvykus į kitokią Lietuvą, A. Žydelis nesikremta. „Nors sovietinis šleifas mus vis dar veikia, žmonės jau pasikeitę. Nebegąsdina vegetarinės kavinės, sparčiai auga savianalizės kultūra, žmonės pradeda labiau mylėti save, mąsto, ką valgo, kur eina, ką perka, kaip teršia ar tausoja aplinką, gėrėja dviračių infrastruktūra. Čia vis dar dažnai teks įrodyti ir apsiginti, jei būsi kitoks. Bet patariu tokiems žmonėms tiesiog daugiau bendrauti su jaunimu. Jaunesnė karta jau yra kitokia. Joje vyksta mentaliteto pavasaris“, – sako pašnekovas.
„Dažnai dvyliktokai manęs klausia, ką daryti, jei nežino, ką studijuoti. Manau, pabaigus mokyklą, geriau bent metams kažkur išvykti. Kai tu gyveni savo smėlio dėžėje, tai tam, kad suprastum, kaip atrodo tavo smėlio dėžė ir kas joje vyksta, tau reikia nueiti į svetimą ir pasižiūrėti“, – pažymi buvęs emigrantas, pripažindamas, jog ir jo išvykimas buvo didelis pliusas.
Turiu tokią mintį apie savo pasaulėžiūrą. „Įsivaizduokime, kad gyvenimas yra kaip upės tėkmė. Žmogus gimsta viename upės krante, bet dėl aplinkos poveikio gali nuklysti į kitą, kurioje – alkoholis, narkotikai, pinigai. Atsidūręs ten jis pamiršta, kaip yra gera ten, iš kur atkeliavo. Bet pakanka nepabijoti ir atplaukti į savo pusę, įkvėpti pažįstamo oro, nusistebėti tais, kurie yra ne ten. O sugrįžus, geriau atsiriboti nuo pagundų ir sudeginti valtį. Jei kažkas norės persikelti pas tave, pasistatys tiltą“, – šypsena pokalbį baigia A.Žydelis.
