Laikas.lt
Turistas kaip kūdikis – gražus ir laukiamas, kol nepradeda klykti. Tad nesvarbu, ar guli po palme Havajuose, ar mankštini strėnas angliškose braškių lysvėse, ar kremti mokslus pagal mainų programas, svečioje šalyje sunku išvengti kultūrinių skirtumų bei su jais susijusių „nepatogių“ situacijų.
„Swedbank“ Asmeninių finansų institutas pasidomėjo skirtingų kultūrų tradicijomis, susijusiomis su pinigais. Gal ši informacija pravers ir Tau?
Smalsuolių žabangos. Likimui nubloškus į Azijos ar Vidurio rytų šalis, neretai pirmą kartą gyvenime sutikti žmonės užduoda du klausimus: „Koks Tavo vardas?“ ir „Kiek tu uždirbi?“. Jei atsakydamas į pirmąjį tik suabejoji, ar tam meiliai besišypsančiam senukui pavyks jį ištarti, tai antrasis klausimas kuklų lietuvį studentą gali ir sugluminti. Vis dėlto taip klausiančio smalsuolio nederėtų iškart laikyti storžieviu ar bėgti nuo jo kiek kojos neša. Pavyzdžiui, Kinijoje uždarbis nėra laikomas paslaptimi – tiesiog tokiu būdu siekiama Tave geriau pažinti. Jei vis dėl to klausimą laikai netaktišku (kokios čia dar studento pajamos), atsilygink tuo pačiu. Pasiteirauk apie uždarbį ir sulauksi teigiamos reakcijos.
Arbatpinigių japonui geriau nepalik. Kadangi studento kišenėje pinigais nelyja, kalbėti apie arbatpinigius lyg ir nekuklu. Tačiau sutik, jei padavėja žaibiškai įspėjo tavo norus ir užpylė tiek kečupo, kad paskandino skrudintas bulvytes, norisi jai atsidėkoti viena kita moneta. Juk ir pačiam teko, o gal dar teks krimsti padavėjo duoną. Įprastai arbatpinigiai siekia 5–15 procentų nuo sąskaitos sumos. Tačiau verta nepamiršti, kad kai kuriose Europos šalyse jie jau gali būti įskaičiuoti į sąskaitą. Jei ten išvysi užrašus „tips“ (anglakalbės šalys) arba „servise compris“ (prancūzakalbės šalys), gali nesivarginti ir papildomai smulkių neieškoti. O sugalvojęs mestelėti „arbatos“ Japonijoje, gali sulaukti kreivų žvilgsnių. Japonai, kaip ir korėjiečiai, arbatpinigius prilygina išmaldai, tad tavo dosnus gestas – joks ne komplimentas.
Turtingi vorai ir gyvatės. Nors tikimybė pasiruošti egzaminui pasidėjus po pagalve vadovėlį nedidelė, dažnas vis tiek prietarų nenuvertina. Kuris gi, išgirdęs gegutę, centais kišenėje nebarškina? Tad nereikėtų stebėtis, jei simpatingas graikas taip „barškės“ nuolat, o kinei atvėrus piniginę iš jos pradės byrėti druska. Kas dar gali padėti pritraukti turtus? Ogi – gyvatės oda. Prakusti svajojantys japonai nešiojasi mažą šio gyvio odos gabalėlį piniginėse. Tuo tarpu viešėdami Trinidado ir Tobago gyventojų namuose jokiu būdų neužgaukite rudo voro, nes pasak jų, tik tokie neša pinigus.
Kokia ranka pinigus skolinti? Jei bėdos prispaustam kambariokui nedvejodamas pakiši „girėną“, tai skolinimasis iš užsieniečio gali būti gerokai komplikuotesnis. Juk skolos – jautrus klausimas, todėl ir prietarų – gausu. Štai, pavyzdžiui, Rusijoje manoma, kad pinigus atiduoti reikia dešine ranka, o juos paimti – kaire. Tuo tarpu rumunai neskolins pinigų pirmadienį, nes manoma, kad tada visą savaitę reiks skolinti. Azijos šalyse įsiskolinimas apskritai laikomas gėdingu dalyku, todėl nesistebėk, jei paskolinti pinigų atsisakys ir geras pažįstamas.
Kad netektų vakaroti lauke. Eidamas į „Erasmus“ vakarėlį, gali įsimesti kad ir cepelinų porciją, bet jei į musulmonų namus atsineši alaus, vokiečiui ar brazilui įteiksi peilių rinkinį, o marokietį pagerbsi geltonais gvazdikais, garantuotai liksi nesuprastas. Juk islamas nepripažįsta alkoholio, aštrūs daiktai simbolizuoja ryšių nutraukimą, o geltona, rožinė ir violetinė spalvos dalyje Rytų šalyse laikomos mirties ženklu. Tad prieš keliaudamas į svečios šalies gyventojų namus, nepamiršk susipažinti su vietos dovanų ir dovanojimo tradicijomis.
Studentiška kaina – tavo nuopelnas. Viešėdamas Azijos turguje ir pamatęs svajonių pirkinį, nepulk skaičiuoti paskutinių monetų. Visai gali būti, kad apsieisi su vos keliomis. Šiuose kraštuose deramasi visur ir visada, o vaikai šio meno mokomi nuo mažens, todėl drąsiai plonink liežuvį ir laisvai nusiderėsi net dešimt kartų mažesnę kainą.
