Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Tai frazė nuskambėjusi iš Jeanne (aktorė Maria Schneider) lūpų „Skalvijos“ sekmadieniniame klasikos vakare, kuriame šį kartą buvo šokamas Bernardo Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“. Niekas neatsistojo ir neišėjo, nors teigiama, kad 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kuomet pasirodė šis filmas, tokių būta ne vieno.
Sunku kalbėti apie filmą, kuris tiek kartų buvo aptartas, taip skirtingai iki šiol vertinamas ir yra tapęs legenda bei nepajudinamai įsispraudęs į kino istoriją.
Kuris laikas iki neplanuotos peržiūros akis vis užkliūdavo už Bertolucci pavardės skaitomoje literatūroje. Pora vietų norėčiau pasidalinti šioje spalio 19-osios seanso apžvalgoje.
Štai Živilė Pipinytė savo feljetone naujausiam žurnalo „Kinas“ numeriui (327) rašo, kad Bertolucci „Paskutinis tango Paryžiuje“ šiandien, ko gero, nerastų prodiuserių, nes atrodytų „pernelyg sudėtingas eiliniam žiūrovui“. Šį filmą, kaip ir Martino Scorsese’s „Taksistą (beje, taip pat rodytą „Skalvijos“ sekmadieniniame klasikos vakare) viena žymiausių Lietuvos kino kritikių ima kaip pavyzdį kalbėdama „Apie kino festivalių naudą“, pabrėždama šiandien vis dažnesnį autorinio kino pralaimėjimą prieš komercinį kiną ar šiuolaikinį „art-house’ą“.
Rugsėjo mėnesio britų žurnale SOFILM publikuotame interviu su Gerardu Depardieu taip pat minimas Bertolucci. Šįkart vėlgi kaip pavyzdys. Kalbėdamas apie 8 dešimtmečio kiną, jis išskiria, kad jame buvo Bunuelis, Rossellini ir Betolucci. Pastarojo filmuose, pasak Depardieu, be atlygio filmuodavosi net tokios kino legendos kaip Burtas Lancasteris, nes svarbiausia buvo gauti vaidmenį.
O štai pagrindinį moters vaidmenį skandalingajame filme „Paskutinis tango Paryžiuje“ sukūrusi Maria Schneider su Bertolucci po to, kai pasibaigė filmavimas, daugiau nė karto nekalbėjo. Su jos partnerį Paulą juostoje įkūnijusiu Marlonu Brando – taip pat. Viskas dėl vienos brutalios scenos, kuri, pasak aktorės, paliko žymę ne tik jos karjeroje, bet ir asmeniniame gyvenime. Dėl nenusisekusių meilės santykių tiek su vyriškąja, tiek su moteriškąja lytimi ji kaltino Bertoluccį, dėl narkotikų atsiradimo jos gyvenime, ji taip pat kaltino režisierių. Tai sekso scena, kurią pamatę iš karto suprasite, kodėl. Skausmas ir ašaros buvo tikros, nesuvaidintos, o mylėdamasi analiniu būdu su Brando, ji jautėsi tarsi prievartaujama abiejų šių kino vilkų vienu metu. Tačiau jie siekė įtaigumo, nesvarbu, kad žmonės dėl gyvuliškų 20-metės ir žilstelėjusio našlio intymių scenų stodavosi ir palikdavo kino sales. Dabar žiūrovą, žinoma, sutrikdyti daug sunkiau – pilnutėlėje „Skalvijos“ kino salėje tvyrojo spengianti tyla, kokią jau seniai teko girdėti.
Kino kritikė Izolda Keidožiūtė knygoje „Trumpa kino istorija. Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios“, apžvelgdama Bertolucci kūrybą, rašo, kad šį režisierių „visuomet domino intymioji gyvenimo pusė. Jo personažų elgesys neatitinka nusistovėjusių normų, jų charakteriai painūs, jie išgyvena įvairius kataklizmus“ (159 psl.).
Man šis filmas – apie griaunančią aistros prigimtį: kuo aistra didesnė – tuo meilė neįmanomesnė. Bandant šiam dėsniui pasipriešinti, įvyksta katastrofa. Ir tai įrašyta tiek žmonijos praeityje, tiek ateityje. Gal dėl to, kaip prieš seansą sakė kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, šis paskutinis Bertolucci tango ir yra šokamas iki šiol.
