Aira Tumėnaitė
Teatrai.lt
Rolando Kazlo spektaklis „Tankumyne” sukurtas pagal japonų rašytojo R. Akutagawos novelę, kurioje 7 veikėjai detaliai pasakoja ką kiekvienas žino apie nužudymą. 7 visiškai skirtingos istorijos. Režisierius į šį kūrinį pažvelgė itin savitai, pateikdamas savo matymą. Buvo atsisakyta japoniškosios kultūros fragmentų ir pasirinktas stilius artimas film noir, kuriam būdinga mistika, kontrasto pagrindu sukurta aplinka, žavios merginos ir skrybelėti gangsteriai.
Spektaklyje maišosi įvairūs žanrai – nuo komedijos ir mistinio trilerio iki dramos ir siaubo filmo. O kūrinyje išskeliamos temos padaro jį daugiasluoksnį, slepiantį visą puokštę skirtingų požiūrio taškų.
Pakiliomis, komiškomis ir jausmingomis pirmosiomis spektaklio akimirkomis vaizduojamas subtilus dviejų įsimylėjelių žaidimas. Pasitelkus vos keletą turimų aprangos rekvizitų – aktoriai sukuria miniatiūrinį spektaklį spektaklyje. Kiekvienai detalei suteikiama simbolinė prasmė, kurianti naujus įvaizdžius žiūrovo galvoje. Tačiau romantiška ir šviesi atmosfera scenoje netrunka pasikeisti. Ore pasklinda viską temdančios, tik ką įvykusios nelaimės atgarsiai.
Viskas pradeda suktis apie vieną, mistišką nužudymo istoriją. Įdomiausia tai, kad nė vienas veikėjas pasakodamas savo versiją – nemeluoja. Pasakojimai atrodo visiškai skirtingi, nes kiekvienas kalba iš savo varpinės, pabrėždamas asmenines intencijas ir dėdamas akcentus visai kitoms aplinkybėms.
Prasideda svarbiausia pjesės dalis – nėrimas gilyn į kiekvieno veikėjo pasakojimo subtilybes ir išgyventas emocijas. Įdomiu būdų atskleidžiama įvykių seka, leidžia veikėjui pasinerti ne tik į siužetą, bet ir perprasti kiekvieno veikėjo charakterio ypatybes bei pasaulėžiūros niuansus.
„Tankumyne” galima rasti ir lengvo sarkazmo, pabrėžiančio mūsų visuomenės ydas, tokias kaip valdžią, nuperkamą už pinigus, ir garbę, paminančią žmogiškumą. Siužete netruksta įdomių vingių. Švelni moteris staiga tampa šaltakraujiška žmona. Nuolankus įsimylėjelis – ryžtingu, žmonos išdavystės netoleruojančiu vyru. Daugiausia žiūrovų šypsenų susilaukia aktorius įkūnijantis kunigą, nes šis rimčiausiu momentu tampa magu, rodančiu smagius triukus žiūrovams.
„Tankumyną” itin gerai įprasmina dekoracijos – juodai baltos juostos, paslaptingai šiugždančios nuo nežinia iš kur atkeliaujančio vėjo ir kuriančios itin mistišką atmosferą. Viso spektaklio metu, veikėjai tai išnyra iš tankmės, tai išnyksta joje.
Žiūrovas yra vedžiojamas tarsi už rankos po tankumyną, atskleidžiant vis naujas detales. Tačiau galiausiai jis atvedamas ten, kur laukia netikėta pabaiga. Su ja, žiūrovas gauna dar daugiau klausimų negu atsakymų. Ir jeigu pastarasis sugeba bent kiek susitapatinti su pagrindiniu herojumi, kuris ir yra auka – tankumynas gali pasirodyti neįveikiamas. Dėl savosios neišbrendamos tankmės, kurią turime kiekvienas mūsų.
