Magišką 12-ąjį sezoną „cezario grupė” uždarys su pakylėjimą suteikiančiu spektakliu (interviu su teatro vadovu, aktoriumi P. Čižinausku)

Eglė Kirliauskaitė

12 – magiškas skaičius. Šį dieviškojo tuzino sezoną teatras „cezario grupė“ ir vėlgi simboliškąją birželio 12-ąją uždaro su Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotu spektakliu „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją.

„Kaip ir lėktuvuose, teatre galbūt reikėtų praleisti skaičių 13 ir kitais metais skelbti 14-ąjį sezoną“, – juokauja teatro direktorius ir aktorius Paulius Čižinauskas. Su „cezario grupės“ nariu kalbamės apie skaičių magiją, nelengvą kultūros iniciatyvų dalią ir, be abejo, teatro nuveiktus darbus. Beje, visuomet naujoms idėjoms atviro teatro vadovas neslepia, jog mielai į komandą pasikviestų naują narį. Galbūt tai tu? Na, bet apie viską – nuo pradžių.

Su kokiomis nuotaikomis uždarote šiuos teatro metus?

Su šiokiu tokiu dvasiniu nuovargiu (juokiasi). Tiesiog sezonas nebuvo pats lengviausias. Ir, be abejo, su didele viltimi, jog ir toliau gyvuosime bei kursime naujus darbus.

Ar skaičius 12 atnešė sėkmę „cezario grupei”?

Na, man grėsmingiau atrodo skaičius 13. Galbūt teatre reikėtų daryti kaip lėktuvuose, kuriuose nėra 13-os eilės (juokiasi). Tikėkimės, jog ta skaičių magija nieko nereiškia – viskas priklausys nuo mūsų pačių pastangų.

Ką vadintumėte svarbiausiais šio sezono darbais?

Be abejo, tai – Cezario Graužinio režisuotas spektaklis „Dr. Faustas“ pagal Ch. Marlowe pjesę. Jis iš mūsų grupės pareikalavo tikrai nemažai pastatyminių pastangų, tačiau rezultatas nuteikia optimistiškai. Džiaugiuosi, kad vėl buvo proga padirbėti su daug laiko užsienyje praleidžiančiu Cezariu.

Kalbant apie skaičių magiją, „Dr. Faustą“ su visa velnių makalyne turbūt reikėjo pasilikti kitam sezonui…

Pagal simboliką – greičiausiai, kad taip. Na, vadinkime tai stipria įžanga į tryliktuosius gyvavimo metus.

Prisiminus „cezario grupės“ pradžią, kas pasikeitė iki šios dienos?

Išsiplėtėme – tapome profesionalaus teatro vienetu su savo administracija. Kol nepastatėme savo debiutinio spektaklio „Arabiška naktis“, buvome neformali trupė, be konkrečių perspektyvų, tik su viltimi, kad kažką kursime kartu. Po šio finansiškai sudėtingesnio sezono lyg ir vėl grįžtame į vilties stadiją. Kūrybine prasme džiaugiamės, jog per „cezario grupės“ gyvavimo metus teko padirbėti su naujais žmonėmis: kūrėme vaikišką spektaklį su režisieriumi Antanu Gluskinu, „Tankumyne“ su Rolandu Kazlu. Kitą sezoną ketiname statyti spektaklį pagal Maxo Frischo pjesę „Bydermanas ir padegėjai“ su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi. Šis kūrinys puikiai tinkamas mūsų laikui: apie tokį poną Bydermaną, verslininką, kuris susitaiko su viskuo, kad tik išliktų. Teatras taip pat dabar turi taikytis prie tam tikrų kapitalizmo dėsnių, kurie mums yra gana svetimi. Tuomsyk Kazio Binkio Tamošiui Bekepuriui buvo neįprasti piršlybų dėsniai…

Suprantu, jog 13-ajame sezone laukiate tam tikrų pokyčių: ir kūrybine, ir finansine prasme?

Norisi, kad išliktų mūsų teatro žmonės, jų idėjos, darbai. Kviesčiau ir kitus, kuriems įdomi „cezario grupės” veikla, prisidėti mintimis, žodžiais, darbais, pinigais, nes privačių teatrų egzistavimas yra labai trapus. Norėčiau atkreipti dėmesį, jog teatrui, kultūrai, būtina didesnė parama ir iš valstybės, ir galbūt iš privataus sektoriaus. Sakykime, dabar mano, jauno teatro direktoriaus, galva prikimšta skaičių, o tikrai labiau norėčiau galvoti apie vaidmenis. Būtų smagu, jei atsirastų entuziastingas teatro vadybininkas, kuriam būtų įdomu organizuoti teatro veiklą – to tikimės kitame sezone. Taip pat norime, jog ateinančiais metais dar daugiau žmonių sužinotų apie mūsų veiklą, pamatytų mūsų spektaklius.

Žvelgiant pro asmeninę prizmę, kurie „cezario grupės” gyvavimo etapai buvo patys pakiliausi?

Jeigu smagu dirbti, smagu repetuoti, o dar ir spektaklis pavyksta – tai yra didžiausias pakilimo laikotarpis. Esame gavę du Auksinius scenos kryžius – neslėpsiu, toks įvertinimas tikrai pradžiugina. Apdovanojimas už spektaklį „Nutolę toliai” buvo tikrai netikėtas bei malonus: už žodį, už poeziją scenoje mes buvome įvertinti. Pauliaus Širvio eilės – tarsi ta trūkstama niša, kai stinga žmogiško, atviro kalbėjimo. Su šiuo spektakliu atsiradęs pakylėjimas buvo vienas įsimintiniausių – tikimės, jog tuo jis „užkrečia” ir žiūrovus.

Kaip manote, kokie žmonės ateina ir galbūt turėtų ateiti į jūsų spektaklius?

Kiek beišgirstame šį klausimą, nelabai žinome tikslaus atsakymo. Visgi tai – žmonės, kurie atėję į spektaklį tikisi atitrūkimo nuo kasdienybės. Juk dažną mintys apie savus rūpesčius, darbus persekioja ne tik darbo metu, bet ir naktį (juokiasi). Norime, kad iš „cezario grupės” spektaklio žmogus išeitų su geresne nuotaika, atsipalaidavimu, užsimiršimu. Siekiame, kad teatras būtų savotiška terapija, kartu žadintų geresnio, šviesesnio gyvenimo viltį. Kad žiūrovas spektaklio metu „persikeltų“ į kitą gyvenimą, kuriame kita patirtis, tarsi kitokie išgyvenimai nei realiame.

Taigi, pavargę nuo rutinos, nuo darbų žiūrovai neapsiriks pasirinkę „cezario grupės” spektaklį?

Kiek yra tekę dirbti ne kūrybinį darbą, susidaro įspūdis, jog žmonės nuo jų tiesiog vargsta: ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Galbūt net valstybės mastu reikėtų uždrausti viršvalandžius, vadovaujantis užsienio praktika, sekmadienį privaloma tvarka visiems padaryti nedarbo diena. Kai žmogus nepailsėjęs, „užsisukęs” savuose darbuose, tampa nemalonus ir sau, ir kitiems. Siūlyčiau valstybėje propaguoti saikingą darbą – parodoksali išvada, bet turbūt tada ir bedarbių būtų mažiau. Reikia rasti pusiausvyrą ir laisvalaikyje: neprošal pamatyti gerą spektaklį, paskaityti knygą, pasidairyti po dabartinę kultūrinę pasiūlą, o ne tik atsipalaiduoti prie televizoriaus ar kompiuterio monitoriaus.

Spektaklis „Nutolę toliai” bus rodomas birželio 12 d. 19 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Bilietus platina TIKETA. Daugiau informacijos – teatro „cezario grupė“ tinklalapyje www.cezariogrupe.lt.