„Yaga Gathering“ – bent kartą turi pamatyti pats (nuomonė, fotoreportažas)

Eglė Kirliauskaitė
Audriaus Uscilos nuotr.

„Gali labai patikti arba ne, bet bent kartą pamatyti tikrai verta“, – tokią propogandą savo draugų rate skleidžiau po praėjusių metų apsilankymo „Yaga Gathering“. Nuoširdūs, jokios naudos siekimu nepagrįsti viešieji ryšiai suveikė – šįkart į Ežeraičio miške (Varėnos raj.) vykusį festivalį važiavau su gausesne kompanija. Ir jau po pirmosios dienos iš daugelio jų išgirdau pažadą būtinai grįžti čia kitais metais. Na, bet apie viską – nuo pradžių.

Daugelis vietų, kurios iš karto sužavi, lankantis antrąjį kartą dažnai tą galvoje sukurtą iliuzinį tobulumą negailestingai sudaužo. Šiemetinis „Yaga Gathering“ tapo išimtimi ir, nepaisant saulės kiek pašykštėjusio oro, lūkesčius puikiai pateisino. Girdėjau (informacija nepatvirtinta), jog tą savaitgalį iš viso vyko net septyni didesni ar mažesni festivaliai, tad galbūt tai turėjo įtakos kiek mažesniam lankytojų kiekiui – dalis potencialių „yagistų“ greičiausiai pasirinko vėliau žiniasklaidoje apdainuotas „Rainbow Gathering“ hipių „orgijas“ ir Rokiškio rajono gyventojų niūrokos kasdienybės praskaidrinimą. Na, o „Yagoje“ vietinių sutiksi tikrai mažai. Jau vien dėl to, jog tiek atvykus autobusu, tiek automobilį palikus stovėjimo aikštelėje ir daiktus sumetus į neitin reguliariai kursuojantį sunkvežimį, dar apie porą kilometrų teks kulniuoti į miško glūdumą, sekant tolumoje skambančią muziką. Atėjus išvysite tai, ką tikrai galima vadinti magišku mišku: šviesos, spalvos, smilkalų kvapas, pozityvūs žmonės tikrai gali privers įsižnybti ir įsitikinti, jog nesapnuojate. Tada beliks atsirinkti, ką iš šio festivalio norite gauti, peržvelgti programą ir pradėti kurti prisiminimus. Na, gerai, galbūt nerasite tokių netradicinių veiklų ir slaptų įnorių patenkinimo kaip garsiąjame „Burning Man“, visgi įvairių workshop‘ų, paskaitų ir grupinių užsiėmimų čia į valias: pradedant joga, masažais, capoeira, gerkliniu dainavimu, mandalų piešimu, baigiant paskaitomis apie naujausias technologijas, psichologiją, keliones ar įvairiomis terapijomis. Čia taip pat galėjote rasti cirko erdvę, eksperimentinės muzikos performansus, ugnies šou, filmų peržiūras ir dar daug visko, tad net nepretenduoju visko išvardinti.

Kalbant apie „Yagą“, tikrai negalima pamiršti muzikos. Ji čia groja ištisą parą, taigi, jei nesate pasiryžę mėgautis nepaliaujamu decibelų kiekiu, patarčiau palapinę statytis kiek atokiau nuo scenų. Kaip jau pastebėjo kolegos, bet kuriuo paros laiku prie jų sutiksi mažiausiai keletą šokėjų, tad ji tikrai groja ne veltui. Nors nesu prisiekususi čia karaliaujančios psy trance muzikos gerbėja, šįkart čia atradau net porą favoritinių grupių, kurios ne veltui buvo vadinamos festivalio headlineriais. Penktadienio vakarą iš karto garantavo iki tol nepažintais instrumentais grojęs trio „Onogana” (Izraelis), o šeštadienio „wow“ tapo nerealią nuotaiką scenoje sukūręs muzikinis projektas iš Didžiosios Britanijos „Juno Reactor“, į kuriuos lygiai taip pat smagu buvo žiūrėti kaip ir klausyti – tikras vaizduotės teatras.

Nors norėjau praleisti tualetus, visgi vėlgi tos pačios žiniasklaidos dėka jie tapo pernelyg dažnai vartojami viename sakinyje kartu su „Yagos“ vardu, tad šiek tiek apie juos. Pirmąjį vakarą, tualetuose degant žvakutėms, jausmą po apsilankymo apibūdinau kaip „kažką tarp jaukumo ir baimės“. Rytą to jaukumo jau nebeliko… Nors tikrai sutinku, kad šią problemą reikia spręsti ir iš miškų traukti visus tualetiniu popieriumi apsiginklavusius „grybautojus“, visgi kitais metais čia pamatyti mėlynai šviečiančius biotualetus būtų net kiek nesmagu. O ragavusieji čia pardavinėjamo nepigaus, bet tikrai skanaus vegetariško maisto (falafeliai buvo tiesiog nuostabūs!), sutiks, kad dėl gomurio malonumo vėliau galima truputį pakankinti nosį.

Reziumė? Iš tiesų visa „Yaga Gathering“ atmosferą ir jos suteikiamus potyrius žodžiais nusakyti tikrai sunku, tad savo subjektyvų atsiliepimą baigsiu tais pačiais žodžais – gali labai patikti arba ne, bet bent kartą pamatyti tikrai verta.