38-ąjį gimtadienį paminėjęs su artimaisiais, o šeštadienį, spalio 3 d., naujoje Vilniaus muzikinėje erdvėje – „Vienuolio Pub“ – jį su gerbėjais švęsiantis dainininkas Saulius Prūsaitis prisipažįsta, kad dabar į muzikinę karjerą žiūri kur kas atsakingiau nei „Happyendless“ laikais. Pastaruoju metu Sauliaus gyvenimas perpildytas muzikos: jis įrašinėja savo dainas, dirba su kitais atlikėjais (spalio 7 d. pasirodo S. Prūsaičio studijoje įrašytas Andriaus Mamontovo albumas „Degančios akys“), kuria muziką teatrui ir teisėjauja „X faktoriuje“.
Kalbas apie albumą girdime jau seniai, jau paskelbei ir pavadinimą („Naktiniai paukščiai“), bet kol kas jo nematyti nei realiose, nei virtualiose muzikos lentynose.
Dainų prirašyta jau pakankamai, tereikia užbaigti įvairius techninius reikalus. Tikiuosi, kad albumas pasirodys kitų metų gegužę. Bet geriau pakalbėkime apie ką kita. (Šypsosi.)
Ko gero, tau tiktų liaudies pasakymas apie batsiuvį be batų: tavo įrašai dar nebaigti, o netrukus pasirodo naujas Andriaus Mamontovo albumas, kurį tu prodiusavai.
Ko gero, žodis „prodiusavai“ nelabai tinkamas. Šiuo atveju aš buvau garso inžinierius. Taip, būtent inžinierius. Tokių specialistų anksčiau galima buvo rasti legendinėje plokštelinėje (Vilniaus plokštelių studijoje), o šiuo metu, manyčiau, iš viso nelabai yra. Toks žmogus įrašinėjant verkiant reikalingas, nes pats autorius negali visko aprėpti. Garso režisierius turi būti geras dainų autoriaus sąjungininkas, lygiai taip pat sirgti už kokybę, stengtis iš visų jėgų, o ne tiesiog sėdėti už pulto ir spaudyti mygtukus „record“ ir „stop“.
Kad gerai įrašytum gyvą muziką, neužtenka vien įgūdžių. Turi gerai pažinoti muzikos autorių, išnagrinėti muzikinę medžiagą, žinoti, ką pasakyti per įrašus, kad darbas vyktų sklandžiau ir geriau. Iš esmės gerai įrašyti muziką yra velniškai sunkus darbas. Ir čia nekalbu apie techninius dalykus – kokį instrumentą ar tembrą panaudoti, kokį mikrofoną pastatyti ir t. t. Tai labai didelė mašina ir aš labai džiaugiuosi, kad Andrius man leido pavairuoti.
Su Andriumi artimiau susipažinome prieš metus, anksčiau tik pasisveikindavome. Ko gero, buvo girdėjęs mano įrašus ir jie jį sudomino. Andrius ateidavo į studiją, domėjosi jos galimybėmis, gerdavome kartu arbatą, plepėdavome. Ilgainiui atsirado abipusis pasitikėjimas ir nusprendėme pamėginti dirbti kartu.
Jeigu teisingai suprantu, tau „Degančios akys“ – savotiškas krikštas, nes visą vieno atlikėjo albumą įrašinėjai pirmąsyk?
Taip. Pusantro mėnesio į studiją vaikščiojau kasdien kaip į darbą. Tiesą sakant, tai gali būti ir paskutinis „svetimas“ albumas, kurį įrašinėjau – labai jau daug energijos šis darbas pareikalavo. Tačiau buvo įdomu, smalsu, įgijau daug praktinių žinių.
Klausantis naujausių tavo dainų, susidaro įspūdis, kad paskutiniu metu klausaisi daug amerikietiškos kantri muzikos.
Muzikos klausausi tam tikrais etapais. O pasiklausius tam tikros detalės, skambesys įlenda į galvą ir vėliau atsispindi mano muzikoje. Muzikos klausau tikrai daug ir įvairios, tačiau išvardinti atskirus atlikėjus ir grupes būtų labai sunku.
O lietuviška muzika? Ar ja domiesi?
Tikrai žinau, kas darosi lietuviškos muzikos padangėje, bet niekada apie tai nekalbu.
Kas tau pačiam maloniausia – įrašinėti savo dainas, kurti muziką teatrui ar dirbti televizijoje?
Man visur gerai vienodai , nes tai, ką darau, telpa po vienu žodžiu „muzika“. Ar aš kuriu muziką teatrui, ar aš rašau savo dainas, ar padedu įrašinėti muziką kitiems, ar tik kalbu apie muziką – visais atvejais jaučiuosi velniškai gerai.
„Happyendless“ laikais buvo kalbų apie tarptautinius vandenis. Be to, MTV apdovanojimuose pelnėte 2008 m. Geriausios Baltijos šalių grupės titulą. Pradėjęs solinę karjerą apie tai nė neužsimeni, nors rašai dainas ir angliškais tekstais.
Taip, su „Happyendless“ į tą pusę ėjome, bet dėl įvairiausių priežasčių toli nenužengėme. Šiuo metu aš galvoju tik apie dabartį. Neturiu jokių grandiozinių tikslų užkariauti pasaulį. Žinau, kad šiandien įrašinėsiu styginius savo dainai tą ir tą valandą, paskui ateis būgnininkas, rytoj veiksiu kažką kita. Džiaugiuosi dabartiniais rezultatais ir pasiekimais, ambicijomis spjaudytis nenoriu. Nesu verslus, greičiau esu muzikos „tarnautojas“. Tiesą sakant, per visus darbus net ir neturiu kada galvoti apie tarptautinę karjerą.
Koncertuose „Happyendless“ dainų nedainuoji. Kodėl?
Grupė oficialiai nėra nutraukusi veiklos, ji bet kada gali atsikurti. Taigi, neturiu jokios moralinės teisės atlikti „Happyendless“ kūrinius.
Pirmadienį tau sukako 38-eri. Koncertuodamas šeštadienį Vilniuje gali tikėtis malonių siurprizų iš gerbėjų.
Pastaruoju metu gimtadienius švenčiu tyliai. Bet nėra tokių žmonių, kuriems nepatiktų malonios staigmenos. (Juokiasi.)
„Gimtadieninis“ Sauliaus Prūsaičio koncertas vyks spalio 3 d., šeštadienį, sostinės klube „Vienuolio pub“. Atlikėjui talkins puikūs muzikantai: Laimonas Jančas (gitara), Robertas Semeniukas (gitara), Paulius Adomėnas (bosinė gitara), Kęstutis Pavalkis (klavišiniai) ir Sergej Makidon (mušamieji). Koncerte skambės muzikos gerbėjų jau pamėgti kūriniai, tokie kaip „Meile, tu“, „No More Drama“, „Būkim geriausiais draugais“, „Toni Braxton“ ir visiškai naujos dainos, dar neturinčios fizinio pavidalo. Jokių koverių, jokių „tribute“ – Saulius koncertuose išskirtinai atlieka tik savo kūrinius.
