Kiekvienais metais Lietuvoje studijuoti architektūrą pasiryžta daugiau nei 100 absolventų. Visi, norintys siekti aukštojo mokslo šioje srityje, turi įveikti ne tik abitūros egzaminų kartelę, bet ir sėkmingai pasiruošti architektūros stojamiesiems egzaminams.
Architektas, Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas ir stojamųjų egzaminų vertinimo komisijos narys Vytautas Baltus pripažįsta, kad be sunkaus darbo šiuos egzaminus sėkmingai įveikti gali nebent genijai, nors ir jiems įgūdžius lavinti būtina.
Architektas Vytautas Baltus
Kodėl pasirinkote architekto specialybę: dėl galimybės kurti, specialybės prestižo, o gal tai buvo spontaniška idėja?, – paklausėme V. Baltaus.
Studijuoti architektūrą nusprendžiau bibliotekoje bevartydamas žurnalą, kuriame akis užkliuvo už japonų architekto Shigeru Ban suprojektuotos vilos. Viena vienintelė nuotrauka ir keli planų bei fasadų brėžiniai tapo detektyvinių tyrinėjimų objektu.
Perpiešiau, prikūriau savo interpretacijų – galima sakyti savarankiškai ruošiausi stojamiesiems egzaminams. Žinoma, tai buvo gana naivu, nes tokie pratimai labiau skatino norą įstoti į bendraminčių gretas, nei iš tikrųjų ugdė profesionalius gebėjimus.
Lietuvoje kiekvienais metais architektūros specialybę baigia bent 100 šios srities specialistų. Kaip manote, kokių asmeninių ir profesinių savybių reikia studentui, kad įsitvirtintų architektūros srityje?
Visų, kurios įgalins atsispirti komerciškumui. Architektai iki keturiasdešimties metų laikomi jaunais specialistais ir diskutuojama, jog per anksti užklupusi sėkmė gali net pakenkti, todėl „įsitvirtinimas“ matuotinas ne kiekybe ar populiarumu – tai ne šou. Marketinginis viliotinis laikomas netaktu.
Norint studijuoti architektūrą, svarbiausia – stojamasis meninių įgūdžių egzaminas. Ką pastebėjote iš praktinės pusės, vertinant darbus: ar užtenka talento, ar būtinas specialus pasiruošimas norint šį egzaminą įveikti sėkmingai?
Pasaulyje yra genijų, kuriems studijuoti nereikėjo, tačiau tai – išimtys. Be abejo, žmogus jaučia skirtingą pašaukimą ir vargu, ar turintis talentą boksui padovanos žmonijai muzikos šedevrą, tačiau be treniruočių ir profesionaliam ringe bus riesta.
Pats piešimo ir kompozicijos stojamuosius egzaminus išlaikiau vidutiniškai, mane išgelbėjo tik mokyklos diplomas. Visgi, laimingų aplinkybių dėka, praėjus lygiai dešimčiai metų nuo bibliotekoje pamatyto Shigeru projekto, sveikinausi su autoriumi praktikuodamasis jo biure Tokijuje.
Už tai esu dėkingas Mokytojams iš didžiosios raidės, kurie įkvėpė augti lygiuojantis į juos. Jų tarpe: nuostabūs dėstytojai, architektai ir tėvai.
Pats prisidedate prie moksleiviams vedamų parengiamųjų kursų. Kas besiruošiant egzaminams būna sudėtingiausia?
Dažniausiai moksleiviams sunku perlipti per patį pirmąjį tipinės, aplink matomos kasdieninės architektūros (statybos) barjerą. Jeigu pavyksta ir atsikratoma folklorinės prabangos komplekso – pusė darbo padaryta. Tuomet gimsta noras pažinti Lietuvos ir pasaulio architektų darbus, suprasti kaip jie veikia.
Pakankamas tokių žinių bagažas nesusikaupia per vieną vakarą, praleistą naršant internete. Lengvai „virškinamos“ vizualinės informacijos pateikiama apsčiai, tačiau dažnai tokiai savišvietai pritrūksta kritinės analizės.
Dėstote ir įvairių kursų KTU Architektūros studijų programos studentams. Kokia yra dabar auganti architektų karta?
Architektūra yra brangus menas, kur kūrėjui tenka operuoti ne savo resursais, todėl dažnas nusivilia susidūręs su realybe, tačiau studijų metai – nėra tinkamas laikas dėl to kvaršinti galvą: studentiški konkursai, mainų programos, pažintinės ekskursijos suburia galingus kolektyvus, kurių kompetencijos ir drąsa leidžia tikėtis puikių rezultatų Lietuvos architektūrinėje padangėje.
