Izraelio mokslininkai paskelbė naujus tyrimus: medžioti senovės žmogus pradėjo maždaug prieš 400 tūkstančių metų, o ne prieš 200 tūkstančių, kaip kad manyta anksčiau. Bet kokiu atveju – medžioklė seniausias žmogaus darbas, verslas ir pomėgis, plačiai paplitęs pasaulyje ir tuo pačiu keliantis bene daugiausia aistrų. Į kokias medžiokles leidžiasi lietuviai? Kokių nuotykių ir trofėjų jie ieško savuose miškuose ir pasaulyje?
„Iš Rusijos kiekvienas medžiotojas norėtų parsivežti meškos kailį, Sibire visi svajoja sumedžioti didįjį briedį, jo ragai – puikus trofėjus, Afrikoje medžiokliai tykoja dramblių, kalnuose – ožių, avinų, antilopių“, – savo ilgamete patirtimi dalijasi viešosios įstaigos „Medžioklinės kelionės“ vadovas, medžiotojas ir medžioklių konsultantas Valdas Danilevičius. Sausio 22-24 dienomis jo kelionių įspūdžių paklausyti bus galima tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“.
Daug metų organizuojantis medžiotojų keliones į užsienį, jis neabejoja, kad medžioti toli nuo Lietuvos išvyksta tik patrakę, aktyvūs žmonės. Dažnai sutampa, kad aktyvūs jie yra ir versle ar politikoje, užtat į viešumą prasprūdusios trofėjų nuotraukos dažnai sukelia diskusijų ir vertinimų audrą. „Taip jau nutiko Lietuvoje, matyt, tai sovietinių laikų palikimas, – svarsto V.Danilevičius, – nomenklatūra pas mus yra tapatinama su medžiotojais. Gal patys per mažai skleidžiame apie save žinią, tačiau retas žmogus taip myli gamtą, kaip medžiotojas. Kažin ar sulauksime laikų, kai medžiotojas bus gerbiamas taip, kaip Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Teko medžioti antis Danijoje, darėme tai vieno miestelio viduryje, atėjo vietos gyventojai, draugiškai pasikalbėjome, niekas jokio triukšmo nekėlė. Danijoje medžiokliai ir pamokėles vaikams veda“.
Apie įsigalėjusius nusistatymus prieš medžioklius kalba ir pirmosios televizijos laidos „Tauro ragas“ įkūrėjas, biologas, medžioklės ekspertas Artūras Čalutka. „Vokietijoje per fazanų ar kiškių medžiokles švenčia visas kaimas. Medžiokliai, grįžę su laimikiu, išdalina jį kaimo žmonėms, paskui visi traukia į restoraną ir švenčia. Medžiotojo autoritetas didžiulis ir Austrijoje, Prancūzijoje. Seniai įrodyta, kad medžiotojai gamtą saugo labiau nei bet kas, jie ne tik šaudo, bet ir gausina žvėris“, – tikina daugiau nei trisdešimties metų medžiotojo patirtį turintis vyras.
Komercinės medžioklės Lietuvoje nėra labai paplitusios. Nors, kaip sako A.Čalutka, verslo galimybės ir galimybės užsieniečiams geriau pažinti Lietuvą, yra neribotos. „Užsieniečiai atvyksta pamedžioti į Lietuvą, tačiau jie nesiregistruoja kaip turistai, – sako A.Čalutka. – Aplinkos ministerijai niekaip neįrodome, kad medžioklės turizmas yra verslo rūšis“.
Tą patį, tik apie žvejybą, galėtų pasakyti ir legendinis Lietuvos žvejys, laidos „Viename gale kablys…“ rengėjas Paulius Korsakas: „Kol kas tik planuose Molėtų ir Ignalinos savivaldybėse atidaryti žvejų rojų, tačiau pas mus žuvies yra, turime puikių kaimo turizmo sodybų, kur žvejai galėtų apsistoti, Lietuva – gera šalis žvejybai, ypač gražusis Pamario kraštas“.
.jpg)
Argi didžiausi P.Korsako laimikiai – 12,5 kilogramus sverianti lydeka ir 17 kilogramų sveriantis karpis į Lietuvą nepriviliotų užsienio turistų?
Vis dėlto Lietuvos žvejai ir medžiokliai ieško žuvingesnių vietų bei miškų, kuriuose vaikšto įdomesni laimikiai. Tačiau suorganizuoti medžioklę patiems užsienyje nėra paprasta. V.Danilevičius tikina, kad privalu žinoti ne tik šalies specifiką, bet ir medžioklės taisyklių skirtumus. „Išvykęs medžioti į Afriką, niekas nenori grįžti be trofėjaus“, – sako medžioklių konsultantas ir neneigia, kad kartą pamėginęs medžioti šalyje, kur esama žvėrių, vargu ar norėsi šautuvą traukti ten, kur nėra ką medžioti.
Šiais metais V.Danilevičius planuoja medžioklines keliones į Kirgiziją, Kamčiatkos pusiasalį, Čiukotką ir Zimbabvę.
