Dvidešimt septynerių metų vilnietei Eglei Vinauskaitei pavydėtų daugelis apie studijų aukštumas svajojančių žmonių. Po ilgų metų svajonių jauna moteris pagaliau gavo tai, ko taip sunkiai siekė – kvietimą studijuoti prestižiškiausiu pasaulyje tituluojamame Harvardo universitete JAV. Žmonių vystymosi ir psichologijos studijų magistro programoje studijuojanti E.Vinauskaitė teigė, kad JAV ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos skiriasi kaip diena ir naktis. JAV, pasak moters, ne tik kad nėra srautinių paskaitų, bet ir paprastų, studento iškaltus faktus tikrinančių egzaminų. Už Atlanto labiau vertinama studento motyvacija, aktyvumas, mokėjimas argumentuoti savo nuomonę. Tai, pasak pašnekovės, ten sudaro didžiąją dalį pažymio.
Prieš išvykdama į JAV E. Vinauskaitė Londone pati konsultavo savo karjeros kelio ieškančius jaunus žmones. Pabaigusi ekonomikos studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Vilniuje, pašnekovė dar mokslų metu stažavosi tokiose pasaulinėse kompanijose kaip „Nestle Baltics“ ir „Procter & Gamble“ būstinėje Varšuvoje. Tačiau dabar E.Vinauskaitė teigė už Atlanto sužinojusi tiek įvairių būdų dirbti su žmonių profesiniu tobulėjimu – nuo intervencijų dizaino iki duomenų analitikos sprendimų, – jog tikino, kad teks pačiai pasinaudoti savo patarimu ir toliau eksperimentuoti. Laikas, anot E.Vinauskaitės, jai tapo brangiausia valiuta. Moteris tikisi kelerių metų eigoje ir Lietuvoje įgyvendinti idėjas, kurias sau vis brūkšteli sąsiuvinio paraštėse. „O jei dar kas duotų prikišti nagus prie švietimo sistemos, būtų išvis gerai“, – teigė pašnekovė.
Ką, be ekonomikos studijų ISM, dar veikėte Lietuvoje tuo metu? Ar reikia bakalaurą studijuojančiam žmogui dirbti?
Aktyviai į visuomeninę veiklą įsitraukiau nuo ketvirto kurso ir manau, kad tai padariau stipriai per vėlai.
Viešojoje erdvėje vis pabrėžiama, kaip svarbu savanoriauti tam, kad išsiskirtum darbo rinkoje, bet, mano manymu, šios priežastys labai paviršutiniškos. Mažai kalbama apie tai, kad studijų metai yra išskirtinai žemos rizikos laikas save išbandyti netikėtuose amplua, pažinti savo pomėgius, stiprybes ir visa tai panaudoti renkantis karjeros kryptį.
Kaip ir kodėl jūsų mintyse atsirado Harvardas? Kokia buvo jūsų pagrindinė motyvacija „mesti viską“ ir išvykti studijuoti į JAV?
Studijų mainų metu Vienoje (Austrija) patekau į aplinką, kur iniciatyva ir pasaulinės ambicijos buvo norma. Jei atvirai, norėjau sau ir abejojantiems manimi įrodyti, kad, turėdama tikslą, įdėjusi daug darbo galiu jį pasiekti. Dabar Harvardas nebeatrodo kaip kažkas ypatingo ir tėra tarpinė stotelė, bet tada, dvidešimtmetei mergaitei, kuri tenorėjo dirbti banke, kaip ir visi, tai buvo didžiulis dalykas.
Po ISM ekonomikos studijų baigimo pagal išsilavinimą kaip finansų analitikė dirbau su socialiniais projektais, kol nusprendžiau gilintis į savo mylimą jaunimo tobulinimo sritį ir įgyvendinti savo pačios idėjas. Taip sutapo, kad turėjau galimybę įmonę įkurti Londone, nors iš anksto ten vykti neplanavau ir į išvykimą pagyventi svetur žiūrėjau kaip į nuotykį.
Teko greitai suvokti realybę, kad jei noriu, jog mano darbas turėtų rimtą poveikį jauniems žmonėms ir nebūtų tik pačios ego paglostymas, patirties ir turimų žinių šioje srityje nepakanka. Nesuprantu prasmės siekti magistro diplomo „nes visi taip daro“. Atsirado natūralus poreikis mokytis toliau, kuris ir tapo priežastimi pagaliau bandyti stoti į Harvardą.
Ar mokslas tokioje prestižinėje įstaigoje garantuoja gerą darbą?
Taip, po studijų Harvarde dažniausiai nedirba tik tie studentai, kurie patys pasirenka nedirbti. Išties jaučiasi šios institucijos svoris. Mes juokaujame, kad, jei nori, kad atsidarytų kokios durys, reikia numesti „H bombą“ – paminėti, kad studijuoji Harvarde – ir žmonės mielai sutinka skirti laiko pokalbiui.
Tačiau yra ir kita prestižinių universitetų pusė. Čia studentai stoja ne tam, kad gautų bet kokį darbą. Daug jų, ypač magistro lygyje (JAV stojant į magistro studijas jau reikia turėti bent keletą metų darbo patirties), turi stiprius profilius ir varžosi dėl ypač konkurencingų darbo vietų.
Bet kuriuo atveju yra svarbu suprasti, kad plikas diplomas, kad ir koks prestižinis jis bebūtų, savaime darbo negarantuoja. Metai darbo patirties – ne prasėdėtas laikas, o pasiekimai teikia didžiausią vertę.
Be to, darbo paieška yra dinamiškas ir aktyvus procesas, o ne vien CV išsiuntimas ir sėdėjimas kaip keksui. Rekomendacijos, palaikomi ryšiai su bendradarbiais, tinklaveika yra didžioji dalis sėkmės. Tiek ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, tiek Harvarde karjeros skyrius kala į galvas, kad nuo pat studijų pradžios prašytume informacinių interviu, palaikytume ryšius su darbdavių atstovais, pavyzdžiui, kreiptumėmės į juos kaip ekspertus kurso projektams, tam, kad, prireikus, jau turėtume ryšį su jais.
Kokie įspūdžiai po daugiau nei pusmečio Harvarde? Gal galėtumėte išskirti vieną ar kelis dalykus, kurie jus labiausiai nustebino tokio lygio universitete?
Pažinus ne vien tik Harvardą, bet ir JAV švietimo sistemą apskritai, mane labiausiai nustebino požiūris į aukštąjį mokslą. JAV vos trečdalis populiacijos turi bakalauro diplomą ir apie 10 proc. turi magistro laipsnį. Universitetinis išsilavinimas čia nėra norma. Be to, kadangi vidutiniškai kas antras įstojęs iškrenta, vien universiteto baigimas – tų ketverių metų išgyvenimas – savaime turi vertės.
JAV yra visokių lygių aukštojo mokslo įstaigų, bet prestižiniai universitetai čia nenaudoja trijų dalykų, kurie, deja, yra Lietuvos aukštojo mokslo sistemos ramsčiai. Čia beveik nėra vadinamųjų srautinių paskaitų, beveik nėra egzaminų ir visiškai nėra tolerancijos nepažangumui.
Harvarde labai retai galima rasti tradicinę paskaitą su dėstytoju, kelias valandas kalbančiu šimtui žmonių. Čia plačiai naudojama vadinamoji apverstos klasės (angl. „flipped classroom“) metodologija, kur studentas intensyviai ruošiasi paskaitai, namie perskaito teoriją, o klasės laikas naudojamas diskusijai apie medžiagą, gilesniam jos įsisavinimui ir pritaikymui praktinėse situacijose. Iki pusės galutinio pažymio sudaro aktyvus dalyvavimas paskaitoje, todėl energingos ir apgalvotos studentų diskusijos yra didelė mokymosi proceso dalis.
Kodėl ten beveik nėra egzaminų? Kas juos pakeičia?
Egzaminai yra greičiau išimtis nei taisyklė dėl kelių priežasčių. Visų pirma, JAV manoma, kad rašytiniai darbai ir kurso projektai yra teisingesnis būdas patikrinti studento supratimą nei testai. Antra, žinojimas, kad bus vertinamas esminis dalyko supratimas, o ne skaidrių iškalimas, skatina studentus nuoširdžiai gilintis į medžiagą prieš, per ir po paskaitų.
Trečia, pedagogikos geroji praktika diktuoja, kad asmeninis interesas studentus motyvuoja ir įtraukia kaip niekas kitas. Būtent galimybė rašyti kursinius pasirinkta tema leidžia kiekvienam studentui gaunamą informaciją pritaikyti prie savo poreikių.
Ką jūs patartumėte studijas baigusiam jaunam žmogui, kuris tarsi turi kompetencijų, bet nežino, ko jis iš tiesų nori gyvenime? Ar verta vytis „laimės paukštę“ ir ieškoti tokio darbo, kurį žmogus šiaip galėtų dirbti net dykai?
Manau, kad žmogus darbe pasieks geresnių rezultatų ir labiau džiaugsis savo kasdienybe, jei jam pasiseks sugauti tą laimės paukštę. Bet vien suprasti, kur ta paukštė tupi, gali užimti ne vienerius metus. Dėl to absolventai ir pasimetę – kai tiek pasirinkimo, kaip jiems žinoti, kur patiks ir seksis?
Patarčiau nelaukti studijų pabaigos ir pradėti eksperimentuoti su savimi jau nuo pirmo kurso: nebijoti keliauti į mainų programas ar tarptautinius studentų renginius, gauti mentorių, įsitraukti į studentų atstovybės veiklą, imtis kvalifikuotos savanorystės, įgyvendinti savo idėjas ir taip įveikti pirmuosius bandymus su startuoliais. Žodžiu, pasinaudoti visomis galimybėmis, kurios tik atsiveria.
Visada sakiau, kad eksperimentų ir klaidų kaina niekada nebebus tokia žema kaip studijų metais.
Šiame procese svarbu nebijoti rizikuoti, nuolat prašyti atgalinio ryšio, išmokti atsiriboti nuo pradinių lūkesčių ir gebėti save analizuoti. Remiantis tokiomis įžvalgomis ir reiktų galvoti apie kitą žingsnį. Nereikia bijoti to nežinojimo. Manau, dauguma žmonių nežino, ko nori gyvenime, ir vien pasiryžimas vairuoti savo karjerą sąmoningai yra žingsnis į priekį.
