Neringos kavinė, Raimondo Urbakavičiaus nuotr.
„Vilnius mane sužavėjo, jaučiausi tarsi apsėstas“. Taip savo pirmąją dieną sostinėje prisimena garsus architektas Algimantas Nasvytis. Pasak jo, užteko vos kelių žvarbios 1939 metų žiemos akimirkų, praleistų Senamiestyje, kad apsispręstų ateityje būti architektu. Šiandien kūrėjo projektuoti pastatai tapo neatsiejama sostinės dalimi. Dalį jų – LR Seimo rūmus, Nacionalinį dramos teatrą, restoraną „Neringa“ – iš arčiau bus galima pažinti savaitgalį (balandžio 23 – 24 dienomis) vyksiančiame antrajame atviros architektūros „Open House Vilnius“ renginyje. Su architektu, Kultūros ir meno premijos laureatu A. Nasvyčiu kalbamės apie garsiausius ir mylimiausius jo kūrinius.
Algimantas Nasvytis, Sauliaus Žiūros nuotr.
Nedaug kas žino, o ypač jaunesnė karta, kad dabartinių Seimo rūmų vietoje buvo „Žalgirio“ jaunimo stadionas. Kokią tą vietą pamenate dar prieš statybas?
Prieš statybas ten buvo dykas laukas, aptvertas gana įmantria tvora. Tiesa, dar senas lentpjūvės pastatėlis, kadangi toje vietoje per upę plukdydavo sėlius. Šį faktą šiandien atsimena labai mažai vilniečių, gal koks dešimt. Todėl žmonės dabar gali sakyti, kad kažką išsigalvoju. Tačiau gerai pamenu, kad pastatėlyje šalia stadiono buvo persirengimo kambarys, kur žmonės susidėdavo pačiūžas.
Vadinasi, žiemą ten veikdavo čiuožykla?
Taip, tai buvo populiari vieta. Mėgdavau ir aš pačiuožinėti. Tačiau pagrindinis sostinės čiuožyklos stadionas visgi buvo ten, kur dabar yra senasis „Žalgirio“ stadionas, kurio dienos, deja, jau suskaičiuotos.
Sakykite, kokius pagrindinius tikslus sau kėlėte projektuodamas Seimo rūmus?
Kad tas objektas galėtų ilgai tverti. Kad tiktų naudoti ir atgavus Nepriklausomybę (šypsosi).
Kuo Seimo rūmų projektavimo patirtis skyrėsi nuo kitų jūsų sukurtų pastatų? O gal nesiskyrė visai?
Labai skyrėsi. Iki tol su broliu (architektas Vytautas Nasvytis – red. pastaba) nebuvom suprojektavę nė vieno administracinio pastato. O čia – dar ir centrinis objektas, ir dar toks svarbus. Tiesa, Seimo rūmų statybai buvo skelbiamas konkursas, kurį mes laimėjome. Konkursas atvėrė šiek tiek daugiau laisvės interpretacijai, galėjom dirbti ramesne dūšia.
Iš pradžių Seimo rūmuose du ar tris kartus per metus vykdavo deputatų suvažiavimai. Taigi tuomet tie rūmai buvo tik kaip valdžios imitacija, vaidinimas. Niekas ten nereziduodavo kiekvieną dieną?
Taip, tikrai ne kasdien. Taigi funkciškai ta jų veikla buvo tik toks viršutinis sluoksnelis, imituojantis valdžią. Pastato funkcija buvo įprasminta kiek vėliau. Kol „apsigyveno“ naujieji valdininkai, kol priprato ten dirbti, praėjo beveik metai.
Seimo rūmai, Norbert Tukaj nuotr.
Kitas didelis jūsų projektas – Nacionalinis dramos teatras. Skirtingai nei, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras, jis išsiskiria nuosaikiu, nepompastišku interjeru. Iš kur sėmėtės idėjų jo interjerui?
Tuo metu beveik trejus metus dirbau Maskvoje, Lietuvos paviljono vyriausiu dailininku. Turėjau laiko ir galimybių naudotis visomis bibliotekomis ir architektūros spaudos fondais. Itin retais – taip pat. Įdomią informaciją iš knygų ir žurnalų užfiksuodavau ant mikrojuostelių. Užfiksuodavau ir siųsdavau chebrai čia, Vilniuje. Nauda buvo išties didelė.
Daug sėmiausi ir iš Kauno folkloro muziejaus fondų. Darbuotojai specialiai man parinkdavo, kas, anot jų, galėjo mane dominti. Taigi turėjau puikią galimybę gilintis į mūsų, lietuvių, lobyną.
Nemažai įkvėpė ir suomių architekto Alvaro Aalto kūryba. Aš jį atradau Lenino bibliotekoje Maskvoje. Visą medžiagą apie jį ir jo kurtus pastatus nufilmavau. Su broliu nagrinėdami jo kūrybą, savotiškai pasitikrinome, jog einame gera kryptimi, kad su mumis viskas gerai.
Ar galima sakyti, kad Nacionalinis dramos teatras buvo jūsų atsakas į socrealizmo monumentalumą?
Su broliu projektuodami teatrą jautėme, kaip keičiasi laikas. Jautėme, kad tam, ką sumanėme, atėjo tinkamas metas. Tiesa, pats principas kurti be puošybos egzistavo jau nuo mūsų pirmųjų interjerinių darbų. Taigi tai nebuvo maištas prieš socrealizmą – viskas vyko natūraliai, organiškai.
Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras, Aurimo Šapolo nuotr.
Tačiau vienu mylimiausių savo kūrinių visgi įvardinate „Neringos“ restoraną?
Tai buvo pirmas kompleksiškas ir didesnės apimties mūsų su broliu darbas. Įdėjome į jį daug širdies. Tokie dalykai visada išlieka. Visai kaip pirma meilė. Aš ir dabar „Neringoje“ labai gerai jaučiuosi. Tiesa, tik publika labai pasikeitė.
Viename interviu minėjote, kad restorano koncepciją įkvėpė Neringos vietovė.
Prieš karą, kol į Klaipėdą dar nebuvo įžengęs Hitleris, vasarodavome Neringoje, Nidoje. Buvome įsimylėję šį kraštą. Todėl kai pradėjome projektuoti restorano interjerą, pagalvojome, jog įkvėpti Nidos galime elgtis laisviau. Interjerą padiktavo pajūrio atmosfera. Šviesos ir šešėlių žaismas, Nidos kopų kontūrai. Norėjome užfiksuoti emociją.
Meilę Nidai perkėlėte į Vilnių.
Taip, tačiau nenorėčiau nuneigti ir Vilniaus reikšmės, jo įtakos. Pamenu, iš Kauno į Vilnių atvažiavome 1939 m. pabaigoje kartu su Lietuvos kariuomene. Mano tėvas buvo Vilniaus rinktinės, kuri žygiavo į Vilnių, karo medicinos pulkininkas.
Taigi jis mane atvežė iki komendantūros prie Neries ir Vilnelės santakos, išsodino, pasižiūrėjo į laikrodį, parodė kryptį ir pasakė, kad po trijų valandų susitiktume toje pačioje vietoje. Visą tą laiką pravaikščiojau po Vilnių. Diena buvo šaltoka, švietė saulė, buvo šviežiai prisnigta. Gatvėse vaikščiojo žydai, gimnazistai su lenkiškom uniformom. Kavinių vitrinose riogsojo milžiniški chalvos bokštai. Vilnius mane sužavėjo, jaučiausi tarsi apsėstas. Man rodos, būtent per tas kelias valandas apsisprendžiau būti architektu.
„Neringa“ greitai tapo legendine Vilniaus vieta. Tikėjotės tokio populiarumo?
Tikrai nesitikėjau. O populiarumą, man rodos, lėmė keli faktoriai. Kaunas tuo metu turėjo „Konrado kavinę“, dar kitaip vadintą „Tulpe“. O Vilniuje viskas buvo išgrobstyta per tuos tris mėnesius, kol čia buvo rusai. Jie viską nusiaubė. Todėl miesto valdžia pasikvietė mus su Vytu ir sako – štai, gaunat šitą plotą, darykit ką norit, bet turi būti ne blogiau nei Kaune. Taip mums durys ir atsivėrė.
Ar dažnai lankydavotės „Neringoje“ pats? Ar mėgstate čia užeiti šiandien?
Jei atvirai, pats dažnai nesilankydavau. Manau, kad negali architektas sėdėti nuo ryto iki vakaro kavinėje. Dailininkas, rašytojas – gali. O architektas – ne. Esame labiau „kabinetiniai“ žmonės. O šiandien aš neturiu kitos mėgstamos kavinės. Šita – vienintelė.
Sovietiniai pastatai ir jų išsaugojimas. Ką pasakytumėte tiems, kurie nemato priežasčių išsaugoti ir restauruoti to laikotarpio pastatų?
Tai didelė problema. Dažnai paveldo naikinimas randasi iš nežinojimo. Manau, dėl kai kurių pastatų išaugojimo net neturėtų būti diskutuojama. Tai turėtų būti konstanta. Man džiugu, kad šiandien tie patys Seimo rūmai, Dramos teatras ir „Neringa“ jau yra paveldo registro objektai. Restoraną būtent ir išgelbėjo specialūs reglamentai. Juk jo vietoje kažkada buvo galvojama įrengti video ir audio parduotuvę. Gal su laiku ateis į žmonių galvas kita gadynė.
