Nuotraukose: keli augalai iš kuriamos ekspozicijos
Nuotraukų autorius: Kęstutis Obelevičius
VDU Kauno botanikos sode kuriamoje Retųjų augalų ekspozicijoje verda darbai: išlygintame ir tvarkomame 30 arų plote kruopščiai įrengiamos dirbtinės augavietės, atkartojančios saugomoms augalų rūšims reikalingas natūralias sąlygas, sodinami augalai – 20 į Raudonąją knygą įrašytų rūšių, surinktų ekspedicijų Pietvakarių Lietuvoje metu.
Pamatinė botanikos sodo veikla
„Galima sakyti, kad tokia saugomų ir retųjų Lietuvos augalų ekspozicija yra viena iš pamatinių visų botanikos sodų veiklų: ne vien puikuotis dailiais gėlynais ir puošniais želdynais, bet dirbti mokslinį darbą ir būti nykstančių augalų išsaugojimo centrais. Be to, kurdami Lietuvos saugomų augalų rūšių ekspoziciją, pagerbiame ir puoselėjame VDU Kauno botanikos sodo kūrėjo, profesoriaus Konstantino Regelio atminimą,“ – apie ekspozicijos atsiradimo prielaidas pasakoja VDU Kauno botanikos sodo Kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius. Ir iš tiesų pirmasis Botanikos sodo vadovas, iš Tartu universiteto pakviestas profesorius Konstantinas Regelis (1890-1970), paklaustas apie botanikos sodo pasisekimą, yra sakęs: „Man botanika ir visa augmenija – tai visų pirma gyvybė, todėl dirbau taip, kad ši gyvybė neužgestų“.
Tikslas: išsaugoti ir sugrąžinti
2007 m. išleistoje trečiojoje Lietuvos raudonojoje knygoje įtrauktos 339 vietinių augalų rūšys. Ir nors saugomų teritorijų – nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų – funkcija yra saugoti nykstančias augalų rūšis jų natūraliose augavietėse, vis dėlto tyrimų rezultatai liudija, kad to nepakanka: net ir saugomose teritorijose dėl įvairių priežasčių retų vietinių augalų populiacijos mažėja arba gali visai išnykti. Augalų rūšių išsaugojimo tikimybę didina jų perkėlimas saugoti į botanikos sodų gyvąsias kolekcijas ir augalų genų bankus, kuriuose saugomos tinkamai užšaldytos augalų sėklos ar kita genetinė jų medžiaga.
Tokiose kolekcijose esanti augalų genetinė medžiaga gali būti panaudojama ne tik moksliniams tyrimams, edukacijai, bet ir augalų reintrodukcijai – natūraliose augavietėse išnykusioms augalų populiacijoms atkurti. Iš gamtos į ekspoziciją perkelti augalai sodinami parinkus ar tikslingai sudarius sąlygas, kuo panašesnes į esančias jų radimvietėse – būdingas pievų, miškų, pelkių, viržynų ir vandens telkinių ekosistemoms.
VDU Kauno botanikos sode kuriamoje Retųjų ir saugomų Lietuvos augalų ekspozicijoje, specialiai parinktose vietose ir tinkamai paruoštame dirvožemyje, retiesiems ir saugomiems augalams sukurtos ir lankytojams pristatomos 10 teritorijų su skirtingomis augavietėmis: 7 atvirų vietų ir 3 miško žolynų. Čia pagal ekologinius poreikius sodinami ir saugomi retieji augalai iš sausų ir drėgnų pievų, stepinių ir šlaitų pievų, viržynų, šlapių pievų, tarpinių pelkių, vandens telkinių, pelkinių miškų, plačialapių miškų, pušynų ir eglynų.
„Kolekcinę augalų vertę didina tai, kad jie yra surinkti iš žinomų radimviečių, kruopščiai dokumentuoti, todėl ateityje, augalus padauginus, bus galima sugrąžinti į natūralias jų augimo vietas, taip apsaugant nuo išnykimo. Daugumoje Europos valstybių reintrodukcinės programos vykdomos gana aktyviai, tuo tarpu Lietuvoje ši veikla iki šiol vykdyta gan menkai“, – pastebi projekto „Botanica Sudavica“ vadovė prof. Vida Mildažienė.
Patirtimi dalijasi su užsienio kolegomis
„Šie kuklūs žoliniai mūsų lietuviškos gamtos augalai vargu ar patrauks akį puošnumu, tačiau ši ekspozicija ir nėra dekoracinė. Visų pirma – tai didžiulės edukacinės vertės mokomasis vadovėlis po atviru dangumi. Jį kurdami patirties sėmėmės iš kolegų, saugančių savo kraštų nykstančius augalus Norvegijos Olso, Islandijos Reikjaviko ir Akureirio botanikos soduose. Svarbiausias dėmesys renkant eksponatus, buvo išsaugoti jų autentiškumą: čia susodinome tik Lietuvoje atrastus retuosius augalus,“ – pasakoja A. Balsevičius.
Viena iš kolekcijos sudarytojams kilusių dilemų: ką daryti su tais augalais, kurių rasti nebepavyko ir kurie laikytini išnykusiais. Diskusijų objektas: ar verta atkurti išnykusią populiaciją, jei identiškos medžiagos nebėra? Mėginant atsakyti į šiuos klausimus, domimasi kolegų patirtimi ir praktika kitose šalyse. Tai bus ir viena iš pagrindinių temų rugpjūčio 16-18 d. VDU Kauno botanikos sode organizuojamame seminare-konferencijoje „Botaninės įvairovės apsaugos aktualijos“, kur savo patirtimi dalinsis mokslininkai iš Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos.
Apie Lietuvos saugomų augalų rūšių kolekciją
Ekspozicija įrengta įgyvendinant 2009-2014 Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo LT03 programos „Biologinė įvairovė ir ekosistemų funkcijos“ projektą „Klimato kaitos poveikio Pietvakarių Lietuvos botaninei įvairovei nustatymas ir prisitaikymo priemonių parengimas (BOTANICA SUDAVICA)“, projekto numeris EEE-LT03-AM-01-K-01-010 (2015-2016 m.) Projekto partneriai – Marijampolės miškų urėdija, Vištyčio regioninis parkas ir Augalų genų bankas. Projekto „Botanica Sudavica“ veiklų teritorija apima Alytaus rajono, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Lazdijų rajono ir Vilkaviškio rajono savivaldybių teritorijas (bendras plotas – 18 279 km2), kuriose yra šios saugomos teritorijos: Veisiejų, Vištyčio, Metelių regioniniai parkai ir Žuvinto biosferos rezervatas.
