Marius Vėgėlė – 22-ejų metų ralio lenktynininkas. Vaikinas neslepia, kad automobilių sportas jam jau tapo nepagydoma liga, o ralis sudomino taip, kad galimybės pasitraukti tiesiog nėra. Dėl šių priežasčių jaunasis sportininkas stengiasi dalyvauti visose varžybose, kuriose tik gali ir tiki, kad atkakliai siekdamas savo svajonių parodys puikius rezultatus. Marius sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria norima paskatinti domėtis automobilių sportu bei pristatyti jaunąją sportininkų kartą, ir papasakojo savo istoriją.
Kas tave atvedė į automobilių sportą?
Galiu teigti, kad į automobilių sportą save atvedžiau pats. Puikiai pamenu, kad šia sporto šaka susižavėjau nuo pat mažens, kai tik pamačiau pirmąsias ralio varžybas. Nuo to karto automobilių sportas man – tarsi liga, kurios neišeina išgydyti.
Kodėl iš daugelio automobilių sporto šakų pasirinkai būtent ralį?
Ši sporto šaka man dovanoja adrenaliną. Įsėdęs į varžyboms paruoštą automobilį užmirštu viską, kas vyksta aplinkui ir susitelkiu tik į savo tikslą. Ralio man neatstoja jokios kitos sporto šakos. Tie, kas dalyvauja ralio varžybose, mane supras. Ten verda visai kitas gyvenimas. Trumpai tariant, tai – sporto šaka, kuri įtraukia be galimybės ją mesti.
Ką manai apie ralio padėtį Lietuvos automobilių sporte? Gal turi idėjų, ką būtų galima pakeisti, kad susidomėjimas šia šaka augtų?
Manau, kad susidomėjimas raliu didėja, nors, žinoma, augti ir tobulėti tikrai yra kur. Noriu tikėti, kad netolimoje ateityje išvysime daugiau jaunų sportininkų, prisijungiančių prie lietuviškos ralio bendruomenės.
Kokias savybes tau išugdė autosportas?
Autosportas – tai daug ištvermės ir susikaupimo reikalaujanti veikla. Sunku išvardinti keletą pačių svarbiausių savybių, nes jų yra begalė. Vis dėlto, ištvermė, atsakomybė, gebėjimas susikaupti ir atsiriboti nuo netinkamų minčių yra tos savybės, kurias savyje pastebiu dažniausiai.
Kaip kovoji su įtampa, patiriama varžybų metu ar po jų? Kas sunkiausia šiame sporte?
Labai didelės įtampos varžybų metu nejaučiu. Stengiuosi į viską reaguoti ramiai, neapkrauti savęs nereikalingomis mintimis. Natūralu, kad prieš startą jaučiu lengvą jaudulį ir manau, kad taip bus visada, nesvarbu, ar tai būtų pirmasis, ar šimtasis startas. Tačiau kirtus starto liniją net ir menkiausias jaudulys lieka už nugaros. Nutinka ir taip, kad varžybų metu iškyla kažkokių nesklandumų arba viskas baigiasi, ne taip, kaip tikėjausi, bet ilgai dėl nesėkmių neišgyvenu. Su kiekviena pabaiga ruošiuosi naujai pradžiai.
Kiek laiko paprastai užtrunka pasiruošimas varžyboms?
Tai priklauso nuo varžybų svarbos ir daugybės kitų aplinkybių. Atvirai kalbant, pasiruošimas varžyboms užima daug laiko. Atrodo, kad pradedu ruoštis kiek tik galiu anksčiau, bet vis tiek labai dažnai pritrunku laiko. Apibendrinant, ruoštis varžyboms reikia ištisus metus. Lenktynininkai visada gyvena pasiruošime.
Ar po varžybų nesunku vėl įprastai elgtis keliuose ir laikytis kelių eismo taisyklių?
Greičio ruožuose iškraunu visą sukauptą energiją. Tikriausiai būtų keista, jeigu sakyčiau, kad po varžybų sunku vėl grįžti prie įprasto vairavimo manierų. Manau, kad kiekvienas automobilių sporto atstovas turėtų skirti ypatingą dėmesį savo elgesiui keliuose. Turime jausti atsakomybę ir rodyti pavyzdį vairuotojams, skatinti juos neužmiršti kelių eismo taisyklių. Svarbu pabrėžti tai, kad gatvės, kuriose dalyvaujame kaip eismo dalyviai, nėra varžybų trasa.
Tavo nuomone, kiek procentų sėkmingo rezultato sudaro talentas, sunkus darbas ir aplinkybės?
Manau, kad visi paminėti aspektai yra labai svarbūs. Visgi, talentui skirčiau net 40 procentų, sunkų darbą vertinčiau taip pat 40 procentų, o aplinkybėms liktų 20 procentų. Nesu linkęs savo nesėkmių „nurašyti“ netinkamoms aplinkybėms. Visada galima įdėti daugiau darbo ir savo klaidas vertėtų priimti realistiškai.
Kokius lūkesčius esi išsikėlęs sau automobilių sporte?
Nenoriu labai išsiplėsti šia tema. Galiu pasakyti, kad svajonių turiu nemažai, planų taip pat, o kiek jų pavyks įgyvendinti, pamatysime vėliau. Galbūt kito interviu metu galėsiu išduoti, ką pavyko įgyvendinti, o ko dar siekiu. Svajoju drąsiai ir svajonės pildosi.
Kas tave labiausiai motyvuoja siekti aukštumų?
Mane motyvuoja geri rezultatai, nuolatinis judėjimas į priekį ir visai nesvarbu, kad kartais mažais žingsniais. Laimingiausias būnu tada, kai nestoviu vietoje, o ir aplink mane nuolat vyksta judėjimas. Be abejo, didžiausią norą tobulėti skatina artimų žmonių, draugų pritarimas ir palaikymas. Nėra nieko geriau, nei žinojimas, kad
varžybų trasoje kažkas laukia tavo startų ir finišų.
Kaip vertini praėjusį savo sezoną? Kokius tikslus esi išsikėlęs naujam?
Praėjęs sezonas nebuvo labai įspūdingas. Taip sakau, nes esu savikritiškas ir puikiai suprantu, kad galiu ir noriu pasirodyti dar geriau. Daugiausiai važiavome „nulinukuose“, turėjome vienas įskaitines varžybas – pasisekė gerai, finišavome pirmi savo klasėje, tačiau tai dar ne viskas. Naujas sezonas dar nėra labai aiškus, kadangi ruošiame kitą automobilį. Ar spėsime dar kur nors nuvažiuoti šį sezoną – laikas parodys, bet kol kas didesnių pažadų nedalinu. Jeigu viskas vyks bent šiek tiek pagal planą, tai turėtumėme pasirodyti 3-juose B lygos etapuose.
Ar turi autoritetų, į kuriuos stengiesi būti panašus?
Turiu. Labiausiai žaviuosi dviem užsienio lenktynininkais, kurie važiuoja pasaulio ralio čempionate (WRC), tai Ott Tanak ir Jari-Matti Latvala. Žinoma, mane įkvepia ir lietuvių sportininkai, visada smagu mokytis iš saviškių.
