A. Puipa: „Senatvėje norėčiau kurti pornografinius filmus“ (Foto)

Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Martyno Mabrazo/ELTA nuotr.

Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romano „Miegančių drugelių tvirtovė“ motyvais tokiu pačiu pavadinimu pastatyto filmo scenarijaus autorius ir režisierius – Algimantas Puipa. Pagrindinio vaidmens kūrėja – jo žmona, Janina Lapinskaitė. Montažo režisierius – jos buvęs mokinys. Trys kitos filmo centrinės figūros – A. Puipos buvusios studentės ir t. t. Taigi, kokie įspūdžiai po šio Puipų klano sukurtos juostos peržiūros?

Vakar, po premjeros, įvykusioje spaudos konferencijoje režisierius sulaukė įdomių klausimų, į kuriuos atsakymai buvo ilgi ir nemažiau filosofiniai… Taip, šiame filme atitolta nuo „Nuodėmės užkalbėjimo“, vien jau todėl, kad buvo surinkta visai kita filmavimo komanda. Lygiai taip pat atitolta ir nuo J. Ivanauskaitės. Deja… Nuo šiandien filmas pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose, tad prieš pirkdami bilietą, iš karto nusiteikite visai kitokiai „Miegančių drugelių tvirtovei“. Įdomu, daugiau dėl to nusivylusių ar nudžiugusių?

Žiūrint filmą labai pasigesta vientisumo. Vien jau pradėtas jis nuo finalinės scenos, kur aiškiai skiriasi net aktorių šukuosenos. Tiksliau jos tokios pat, kaip juostos pradžioje, o ne jai įpusėjus. Net vaidyba grįžta į tą vietą, kai aktoriams dar nebuvo labai jauku prieš kameras. A. Puipa tai paaiškina finansų trūkumu ir gamtos tęstinumu. Mat pradėjus filmuoti buvo žiema, o filmas tokiu metu laiku ir baigiasi. Beje, kažkodėl dalyvaujančiųjų spaudos konferencijoje manymu, finalas žmonėms paliko vietos apmąstymams. Po filmo atsivėrė tik kažkokia neaiški nemaloni tuštuma, vietoj kurios, užvertus knygą, jos įvykiai lydėjo dar ilgą laiką…

Tikrai nėra ginčijamas A. Puipos, kaip režiseiriaus, talentas ar patirtis, tačiau pasirinkus tokį kūrinį, scenarijaus autoriaus darbą reikėtų palikti šios srities profesionalams. Nors šioje vietoje režisierius taip pat turėjo pasiaiškinimą: „Režisierius ir scenarijaus autorius turi būti vienakraujai. Tik tada jiems pavyks susikalbėti.“ Na, pasidžiaukime tuo, kad A. Puipa atrado rašymo džiaugsmą, ypač kurdamas dialogus su pagrindinio vaidmens, Monikos, savininke J. Lapinskaite.

Gal ir nereikėtų lyginti romano ir filmo, bet užkliūna kai kurie bandymai. Labiausiai erotikos, kas aptarta ir spaudos konferencijos metu. Filmo dėmesio centras – moteriškumo ir prostitucijos akistata, jų sąsajos… Taigi iš kur scenarijaus autorius sėmėsi žinių kurdamas prostitučių paveikslus? „Buvau susitikęs su policijos pareigūnais, kurie bendrauja su prostitutėmis. Su pačiomis merginomis neišdrįsau, nes nežinojau, ką su jomis reikėtų kalbėti“, – sako A. Puipa, visą informaciją apie seniausią profesiją rinkęs iš knygų ir interneto.

Režisieriaus žmona, filme taip pat apsinuogino. „Dublerių neturėjau net erotinėms scenoms“, – išsiduoda J. Lapinskaitė. Jai, kaip ir jos vyrą vaidinusiam teatro režisieriui Vytautui Balsiui, scena, kur jie atlieka sutuoktinių pareigą, buvo viena sunkiausių. Mums, pasak jų, pasisekė pamatyti tik labai nedaug, kas buvo nufilmuota (tik nuogą J. Lapinskaitės nugarą). Visą kitą filme nepanaudota… A. Puipa, stengdamasis sukurti kuo įtikimesnę erotinę sceną, perlipo ir per savo, kaip vyro, pavydą. Režisierius pajuokavo, kad senatvėje norėtų kurti vien pornografinius filmus: „Laisvas esi nuo visko, blogiausia, kas gali atsitikti – apsilankyti policija.“ 

Trūko ir  tragizmo, stipraus išgyvenimo. Ne paslaptis, žiūrovams jo reikia. Filmas, kaip ir romanas, pasakoja liūdnus moterų likimus, tačiau čia jie tik niūrus, be emocijos. Viskas vyksta labai paprastai. Žmonės skiriasi, žudosi, o reakcijos į tai, kaip į dviejų metų senumo šildymo sąskaitas.

Didelį didelį pliusą reikėtų padėti vien jau už tai, kad su „Miegančių drugelių tvirtove“ nepereita prie skaitmeninio formato ir likta ištikimiems kino juostai. Bet kuriuo atveju seanso metu praleisite neblogai laiką, nusišypsosite prostitučių juokeliams, pasigrožėsite nuostabiu dvaru, kuriame vyksta didžioji dalis veiksmo. Tik jokiu būdu, pasitaikius progai, nesakykite A. Puipai, kad tai geriausias jo filmas… Ir labai gaila, kad nebeišgirsime, ką apie šią, vadinkime ekranizaciją, mano J. Ivanauskaitė.