Jungtinių Amerikos Valstijų menininko Nicko Gaetano darbai tiesiog spinduliuoja jausmingumu, savitomis įvairių menininkų darbų bei krypčių interpretacijomis.
Tam tikra prasme, jo pačio kūrybinis gyvenimas lyg pačias įvairiausias išraiškos formas bei kontekstus sugerianti drobė, kurioje yra vietos ir Sovietų sąjungos propagandiniam menui. Kartais nebūtina būti kažkuo ypatingu, užkariauti galerijas, aukcionus (antra vertus, aukcione gauti 120 tūkst. Jav dolerių už iliustracijas nėra labai mažai) ir meno žiniasklaidos laukus.
Visą gyvenimą prabalansavęs tarp komercinės ir autorinės kūrybos, jis sugebėjo perleisti per save visą XX a. antros pusės meno neapibrėžtumą ir tiesiog kurti estetiškai turtingus, eklektiškus kūrinius. Laikas.lt menininkui nusiuntė keletą klausimų ir pasidomėjo, kaip sekasi kurti.
Sveikas, Nickai. Gal gali pristatyti save ir savo meną mūsų skaitytojams? Papasakok, kaip visa tai prasidėjo
Jau būdamas mažas vaikas labai mėgau paišyti ir užsiimti kitais menais, vėliau didžiam motinos pykčiui, pasiryžau tapti profesionaliu menininku. Ji norėjo, kad pasirinkčiau gerai apmokamą profesiją, pavyzdžiui, tapčiau daktaru. Kaip kompromisą pasirinkau komercinio meno studijas ir ji buvo visai patenkinta. Iš pradžių laimę bandžiau kaip meno vadovas, tačiau po pusantrų metų pasirinkau iliustratoriaus kelią, tiesiog tai linksmesnis darbas, be to, turėjau savo studiją ir man nereikėjo niekur vykti iš namų. Dirbdavau naktimis, o dienomis miegodavau, buvo smagu, bet ilgainiui visi darbai kiek pabosta ir prisipildo monotonijos.
Visada svajojau būti nepriklausomu menininku ir kurti visai kitos stilistikos meną nei mano komerciniai darbai, visgi širdyje esu abstrakcionistas. Tapyboje pradėjau naudoti dažų purkštuvą, istorija čia paprasta: linksmindamasis su vienu draugu, pradėjau kvailioti su jo dažų purkštuvu ir man tai patiko, nusipirkau šį daiktą pats ir pradėjau eksperimentuoti, naudoti pieštuką su tušu ir akvarelę.
Kodėl darai tai, ką darai? Ar turi kažkokių užslėptų idėjų, kurias bandai perteikti savo kūryba?
Aš tiesiog dievinu kurti. Staiga atėjusios idėjos tiesiog užvaldo ir reikia tiesiog tapyti. Paveikslas gali būti ir labai sudėtingas, bet man tai vistiek bus kaip žaidimas. Mėgstu padaryti eilę kažkokios idėjos variacijų, pamatyti, kur visa tai veda. Kaip ir nesiekiu kažko perteikti… galbūt tik įelektrinti duotąją erdvę, kažką, ko ištikro nėra, bet kartu tai, ko nėra taip pat turi savą realybę.
Ar ne Pasaulio siūloma viso ko įvairovė yra tavo įkvėpėjas?
Esu vaizdų narkomanas, dievinu bet kokius atvaizdus ir darbą su jais. Fotografuoju kiekvieną mielą dieną, žaidžiu ir eksperimentuoju su rezultatais. Viena veda į kitą ir aš tiesiog negaliu sustoti tą daręs.
Žiūrėdamas į tavo darbus pagalvojau, kad tikriausiai esi didelis kino megėjas: neabejotini epizodai iš tokių filmų kaip Metropolis, Bėgantis skustuvo ašmenimis bei Blow-up, kaip tau pavyksta perteikti filmą, jo esmę meno kūriniu?
Tikrai nesu abejingas kinui, šviesai ir šešėliams, abstrakscionistinei bei kinematografiškai muzikai. Manyčiau, kad dauguma mano nuotraukų yra tamsios ir cinematiškos. Kartais ir pats nesuprantu, kas jose vyksta, bet man tai patinka. Pora mano paveikslų ciklų – Black ir Wabi-Sabi – yra labai takios tekstūros, juose daug judesio. Neretai mane patį nustebina mano ieškojimų rezultatai – žinai tą bėgančių skaičių ekraną žaliam fone iš filmo Matrica? Emalio pagrindu nutapiau visą abstrakčių paveikslų seriją, tiesiog leidau dažams slysti drobe.
Fotografijos, iliustracijos, paveikslai ir t.t. Ar galėtum apibrėžti kiekvieną meno formą su kurią dirbi?
Kaip jau minėjau, dirbau iliustratoriumi – tai neatrodė sunkus darbas, pamažu pasinėriau į art deko stilių, patiko tai kaip per šią manierą atsiskleidžia erdvė, kita vertus, šioje srityje esu padaręs ir kur kas šviesesnių, linksmesnių darbų.
Tuo pačiu metu pradėjau dirbti su fotografija, būdamas Niu Jorko mieste, „išpleškinau“ ne vieną nespalvotą juostą. Niekada nesiskirdavau su savo aparatu. Fotografuoti mečiau 9-ojo dešimtmečio pradžioje ir nebuvau paėmęs į rankas kameros iki kol išsikrausčiau į Kaliforniją. Kartu su iliustratoriaus darbu pradėjau ir tapyti, čia jau nebuvo jokių pertraukų.
Ar domiesi filosofija?
Iki man sukako 30-imt metų išties buvau aistringas tokios literatūros skaitytojas.
Esi žinomas, kaip filosofės Ayn Rand šedevro Atlas Shrugged iliustratorius, kaip vertini jos idėjas?
Savo laiku perskaičiau visas jos knygas iš kurių man patiko 3; nesu nei objektyvistas, nei didelis jos gerbėjas, greičiau kairiosios krypties libertaras.
Kokius meno judėjimus ir kūrėjus labiausiai vertini? Jei reiktų spėti, sakyčiau, kad esi Marko Rothko gerbėjas?
Be abejonės, Rothko yra vienas mano mėgstamiausių dailininkų, bet labiausiai vertinu Cy Twombly, tam tikra prasme, buvau aklas iki kol neišvydau Franko Stellaos juodosios serijos paveikslų. Taip pat turėčiau paminėti tokius menininkus kaip Blinky Palermo, Sigmarą Polke, Gerhardą Richterį, Robertą Rauschenbergą, Barnett Newman bei Robertą Rymaną.
Spėju, mėgsti keliauti. „Nuoširdžiai“, kuriuo kreipeisi į mane skambėjo taip lyg būtum kažkaip susijęs su Lietuva, gal bent turi pažįstamų iš mūsų šalies?
Ištiesų niekada nesu buvęs Lietuvoje, taip pat nieko nepažįstu iš šios šalies. Esu buvęs Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje ir Rusijoje. Tavo elektroninis laiškas išties mane apstulbino.
Galiausiai, kokie tavo ateities planai?
Kaip ir neturiu jokių planų, gyvenu pasroviui. Šią savaitę žadu papildyti savo Berlyno paveikslų ciklą dar vienu kūriniu. Taip pat daug fotografuoti, tiek daug, kad jau kuris laikas niekaip nepadarau jokios tvarkos šioje srityje.
