Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą pasiekė informacija apie įvežtinės maliarijos atvejį. Tropinė maliarija Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje gydomam vyrui diagnozuota vasario 25 d.
Kaunietis susirgo vasario 20 dieną. Liga prasidėjo ūmiai, krėtė šaltis, temperatūra pakilo iki 39-40 °C, skaudėjo galvą, ligonis gausiai prakaitavo. Po trijų dienų savijautai blogėjant jis kreipėsi pagalbos į medikus ir buvo paguldytas į Infekcinių ligų skyrių. Įtarus maliariją, buvo atliktas kraujo tyrimas ir aptikus tropinės maliarijos sukėlėjų (P.falciparum), diagnozuota tropinė maliarija. Pradėtas specifinis gydymas.
Kauno visuomenės sveikatos centro atlikto epidemiologinio tyrimo metu nustatyta, kad ligonis 2011 m. vasario 11–18 d. buvo išvykęs į Afriką. Individualios kelionės metu lankėsi Gvinėjoje, Gambijoje, Mauritanijoje, Senegale ir kitose Afrikos šalyse, nakvojo kempinguose ir paplūdimiuose. Maliarijos profilaktikai vaistų nevartojo.
Ką reikėtų žinoti apie maliariją?
Maliarija yra gyvybei grėsminga liga, kurią sukelia keturių rūšių pirmuonys (Plasmodium vivax, P.ovale, P.malariae, P.falciparum). Maliarija yra plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse. Pasaulyje yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 300–500 mln. klinikinių maliarijos atvejų. Per metus visame pasaulyje nuo šios ligos miršta 1,5 – 2,7 mln. žmonių, iš jų 1 mln. – vaikų iki 5 metų amžiaus. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Lietuvoje kasmet keli žmonės suserga įvežtine maliarija.
Infekcijos šaltinis yra sergantis maliarija ar sveikas plazmodijų nešiotojas.
Kaip užsikrečiama maliarija?
Paprastai maliarijos sukėlėjas plinta transmisiniu būdu (perneša Anohpeles genties uodai). Užkratas gali būti perduotas transfuziniu būdu: donoras (parazitų nešiotojas) perduoda per užkrėstus instrumentus. Endeminėse vietovėse pasitaiko ir įgimtos maliarijos atvejų, kai parazitai užkrečia vaisių per pažeistą placentą ar gimdymo metu.
Uodai užsikrečia įkandę sergantį maliarija žmogų ir kartu su krauju įsisiurbę maliarijos sukėlėjų. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau vystosi maliarijos parazitai uodo organizme ir uodas (po 7–45 dienų) tampa pavojingas žmogui. Užsikrėtęs uodas, įkąsdamas sveiką žmogų, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų. Maliarijos sukėlėjai kraujo srove patenka į kepenų ląsteles, vėliau į kraują ir eritrocitus. Eritrocituose sukėlėjai dauginasi, jiems sprogus, į kraują patenka nauji parazitai, kurie vėl skverbiasi į sveikus eritrocitus. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują patekę sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia karščiavimo arba charakteringus maliarinio drugio priepuolius.
Ligos simptomai
Tam tikrą laiką žmogus jokių negalavimų nejaučia. Šis ligos periodas, vadinamasis inkubacinis periodas, trunka nuo vienos iki kelių savaičių, kartais daugiau kaip metus. Tai priklauso nuo sukėlėjo rūšies. P.vivax ir P.ovale dalis parazitų lieka kepenyse ir formuoja taip vadinamus snaudžiančius židinius, kurie vėliau sukelia ligos paūmėjimus.
Paprastai maliarija prasideda būdingu karščiavimo priepuoliu. Priepuoliai gali kilti kas 48–72 val., tai nulemia sukėlėjo rūšis. Kai ligos eiga netipiška, priepuoliai gali kartotis ir dažniau. Priepuolis prasideda šalčio krėtimu. Ligonis negali sušilti net šiltai apsirengęs ar apsiklojęs antklode. Labai greitai po šalčio krėtimo pakyla temperatūra iki 40–41 °C, atsiranda stiprūs galvos, raumenų skausmai, kartais pykinimas, vėmimas. Atsiradus labai aukštai temperatūrai, ligonį pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais atsiranda traukuliai, kliedesys, sąmonės pritemimas. Karščiavimas tęsiasi 3–4 val., po to temperatūra krinta, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą.
Ką daryti susirgus?
Kadangi užsikrėtus maliarija simptomai ima ryškėti tik po vienos ar net kelių savaičių, todėl po kelionės reikia informuoti gydytoją, kad lankėtės padidėjusio sergamumo maliarinėje zonoje.
Maliarija susirgimo pradžioje gali būti panaši į gripą ir kitas peršalimo ligas su būdingu ryškiu prakaitavimu. Sukarščiavus būtina tuojau pat kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta ligos diagnozė.
Maliarija diagnozuojama įvertinus epidemiologinius duomenis, klinikinius simptomus (drugio priepuolius), laboratorinių tyrimų duomenis.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistai pataria, kaip galima apsisaugoti nuo maliarijos:
Chemoprofilaktika
Kiekvienas žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privalo vartoti vaistus. Reguliarus vaistų vartojimas – viena svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsaugančių žmogų nuo šios pavojingos ligos. Žmogus, nereguliariai gerdamas antimaliarinius vaistus, vis tiek suserga ir tik nutolina ligos pradžią arba gali suklaidinti diagnozę, dėl netipiško karščiavimo.
Vaistus paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją, infekcinių ligų gydytojas. Konkretus preparatas parenkamas, atsižvelgiant į endeminėje zonoje esamą riziką, vaisto rezistentiškumą, pašalinius reiškinius, lydinčius susirgimus, ligonio amžių. Vaistus reikėtų pradėti gerti savaitę prieš atvykstant į padidėjusio sergamumo zoną (ne vėliau kaip 3 dieną iki išvykimo).
Tabletes visada gerti tuo pačiu paros metu, geriausiai vakare. Jei tabletės geriamos kartą per savaitę, jas reikia gerti tą pačią savaitės dieną. Vaistus reikia vartoti su maistu, gausiai užgeriant vandeniu.
Reikia žinoti, kad antimaliarinė profilaktika negali užtikrinti absoliučios apsaugos (chemoprofilaktikos efektyvumas siekia 93–100 %), todėl jei pakyla temperatūra sugrįžus ar būnant endeminėse vietovėse po savaitės nuo galimo pirmo kontakto su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėnesių po galimo paskutinio kontakto), būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją.
Apsauga nuo uodų
Uodai yra maliarijos sukėlėjų pernešėjai, todėl apsisaugojimas nuo uodų įkandimo yra svarbi maliarijos profilaktikos priemonė. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant.
Apsisaugojimui nuo uodų naudojamos uodus atbaidančios priemonės – repelentai, kurių sudėtyje yra dimetilftalato arba N,N–diethyl–m-toluamido. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos, kojos. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie repelento panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, avalynę, pirštines, skareles galima impregnuoti repelentais. Impregnuojant drabužius reikia pamerkti 1–2 val. į dimetilftalato tirpalą ir išdžiovinti.
Galima apdoroti ir gyvenamąsias patalpas: susukta į tabletę, impregnuota pyretroidu virvutė deginama nakčiai miegamuosiuose. Virš lovos pakabinamas impregnuotas permetrinu ar deltametrinu audeklas, atsigulus jo kraštai pakišami po čiužiniu. Reikia įsitikinti, ar tinklelyje nėra skylių. Patalpų langai ir durys turi būti uždaromi prieš saulėlydį , o jei jie atviri būtina rūpestingai uždengti juos tinkleliais. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas tas vietas, kuriose gali būti uodų. Negalima be apsaugos priemonių miegoti ant stogų, ant denių, po atviru dangumi. Vakarais vengti būti arti vandens telkinių ar baseinų.
