Aklųjų teatro režisierė: kaip sukurti teatrą nematančiam žmogui (interviu)

Laikas.lt
Justė Karpavičiūtė
Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Spektaklių metu scenoje įprasta matyti vaidinančius aktorius, jų emocijas, santykius, įvykius. Karolina Žernytė, lėlininkė ir aklųjų teatro pradininkė, sako, kad viena didžiausių dabartinio teatro problemų yra per didelis dėmesys aktoriui ir per maža tarnystė žiūrovui. Būtent ši problema aktorę paskatino imtis kurti iš pirmo žvilgsnio utopinį teatrą – spektaklius neregiams. Skamba neįtikėtinai, tačiau jau ne viena teatro scena Lietuvoje ir Rusijoje buvo skirta regėjimo negalią turintiems žmonėms, kur teatras yra nematomas, bet jaučiamas.

Kaip utopinė idėja virto realybe

„Trečiame kurse važiavome į aktorių – lėlininkų festivalį Taline, kur gavome užduotį sugalvoti utopinį lėlių teatrą“, – pasakojimą apie tai, kaip gimė aklųjų teatro idėja, pradeda pasakoti jo sumanytoja ir režisierė Karolina Žernytė. 

„Vystydama utopiško teatro idėją daug mąsčiau apie tai, koks teatras man nepatinka. Labai nemėgstu, kai aktoriai savimi gėrisi, nebendradarbiauja scenoje, nebendrauja su žiūrovais, nereaguoja, o vaidina dėl savęs. Visada norėjau aktorių padaryti žiūrovo tarnu, nes aktorystė man yra tam tikra prasme tarnystė. Ir tuomet pradėjau mąstyti, koks turėtų būti žiūrovas, kad jis atsidurtų dėmesio centre, o ne aktorius – taip ir kilo idėja apie teatrą negalintiems matyti“, – pasakoja Karolina.

Pasak jos, festivalyje gimusi iš pirmo žvilgsnio utopinė idėja patiko keliems jos bendrakursiams ir dėl to buvo pradėta vystyti, kol galiausiai tapo spektakliu akliesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ ir 2010 metais buvo pristatyta kaip vienas diplominių darbų.

„Vėliau spektaklį rodėme Lietuvoje įvairių projektų metu, gavome Europos Sąjungos paramą, gastroliavome, nuvykome į Sankt Peterburgą, vėliau – į Taliną. Visai neseniai dirbau Maskvoje, kur buvau pakviesta statyti dar vieną spektaklį neregiams ir apmokyti aktorių trupę“, – toliau patirtimi šioje neįprastoje srityje dalijasi Karolina.

Spektakliai neregiams – visiškai nauja teatro forma

Aklųjų teatre yra ir žiūrovai, ir dalyviai, ir aktoriai. Čia pasikeičia įprasta teatro forma – scenoje poromis sėdi šeši žmonės užrištomis akimis, aplink juos – tiek pat aktorių, salėje – mirtina tyla ir ore tvyrantis susidomėjimas. Kiekvienas spektaklio dalyvis – neregys arba regą turintis, bet nieko tą akimirką dėl akis dengiančio raiščio nematantis žmogus – turi po aktorių, kurio visas dėmesys skiriamas būtent scenoje sėdinčiam žmogui. Žiūrovai tai stebi kaip ritualą, kaip dar vieną spektaklį, kuris nors ir iš pirmo žvilgsnio toks pats, tačiau visai kitoks nei jo dalyviams. Spektaklio dalyviai teatrą jaučia, žiūrovai – stebi, o aktoriai jį kuria. Kaip sukurti teatrą nematančiam žmogui?

„Bandome kurti įvairias atmosferas. Kadangi neturime jokio finansavimo, viską darome pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis – balsais, prisilietimais, instrumentais, vandeniu. Lietuviškame spektaklyje „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ žmonės sėdi ant kėdžių, kurios, prireikus, gali suptis – imituojame plaukimą valtimi“, – sako Karolina Žernytė, spektaklių neregiams režisierė.

Kiekviena detalė kruopščiai suplanuota

Karolina pasakoja, kad rengiant spektaklį neregintiems žmonės aktoriai turi itin tiksliai žinoti, ką ir kada daryti, kad būtų sukuriama reikiama atmosfera. Statant pirmąjį pasirodymą „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ režisierė ir aktorių trupė bendradarbiavo su neregiais vaikais. Stebėdami jų reakcijas į skirtingus garsus, prisilietimus, ieškojo geriausių būdų sukurti teatrą tiems, kas jo negali matyti.

„Pirmąjį spektaklį kūrėme labai ilgai – kiekvienas veiksmas reikalavo ilgų paieškų. Norėdami gauti tam tikras spektaklio dalyvių reakcijas, sukurti tinkamą atmosferą užsižaisdavome iki tokių detalių, kaip, pavyzdžiui, skirtingų daiktų mėtymas į įvairias vandens talpas, kad gautume reikiamą garsą“, – pasakoja aklųjų teatro režisierė Karolina.

Po spektaklio išnyksta riba tarp reginčių ir neregių

Po kiekvieno spektaklio žiūrovai ir dalyviai yra kviečiami pasidalinti įspūdžiais – vykdomas savotiškas aptarimas. Karolina sako, kad tai nėra privaloma, bet aktoriai po pasirodymo visada pasiūlo pasilikti tiems, kas norėtų pasikalbėti, ir kiekvieną kartą šiai refleksijai lieka visi – ir spektaklio dalyviai, ir žiūrovai.

„Man pats gražiausias momentas yra būtent tie aptarimai – tada ir aklieji, ir regintys žmonės tarsi peržengia tą ribą, supranta, kad nematantis žmogus yra toks pats, kaip ir galintis regėti. Paprastai, jei neturime nereginčių artimųjų, bijome prieiti prie aklojo, nes nežinome, ką ir kaip sakyti. Šie spektakliai visiškai ištrina šią sieną ir parodo, kad negalią turintys žmonės yra tokie patys kaip mes“, – pasakojimą užbaigė Karolina.