Turkijos lygumuose archeologai randa vis daugiau ženklų, kaip žmonės gyveno prieš vienuolika tūkstančių metų. Nauji radiniai leidžia žvilgtelėti į laikotarpį, kai pradėjo formuotis pirmosios sėslios bendruomenės. Toks atradimų tankis daro regioną vienu svarbiausių ankstyvojo neolito tyrimų laukų.
Tarp naujausių objektų išsiskiria akmeninė figūrėlė su tarsi susiūtomis lūpomis, iškalti žmogaus veidai ir juoda serpentinito karoliuko forma su dviem išraiškingomis pusėmis. Šie daiktai siejami su tikėjimais ir ritualais, kurių prasmę šiandien galime tik spėti. Kiekvienas toks kūrinys prideda naują gabalėlį prie didelės dėlionės apie seniausių bendruomenių pasaulėvaizdį.
Kasinėjimams vadovaujantis archeologas Necmi Karul pabrėžia, kad gausėjantys žmonių atvaizdai greičiausiai yra tiesioginė sėslaus gyvenimo pasekmė. Jo teigimu, kai bendruomenės ėmė gyventi nuolat vienoje vietoje, žmogaus figūra ir patirtis tapo visatos centru, o ryšys su laukine gamta pamažu silpo. Tai matyti ir iš žmogaus veido, iškalto ant T formos stulpo Karahan Tepe vietovėje.
„Stone Hills“ projektas ir jo reikšmė
Karahan Tepe kasinėjimai yra dalis valstybinės „Stone Hills“ iniciatyvos, pradėtos 2020 metais ir apimančios dvylika vietų Sanliurfa provincijoje. Turkijos kultūros ministras Nuri Ersoy šį regioną yra pavadinęs pasaulio neolito sostine, nes čia sutelkta daugybė ankstyviausių sėslaus gyvenimo ženklų. Projektas siekia atverti platesnį vaizdą apie tai, kaip keitėsi žmonių bendruomenės po paskutiniojo ledynmečio.
Į šią programą įtrauktas ir „UNESCO“ saugomas „Gobekli Tepe“, dar vadinamas Pilvotu kalnu, kur stovi seniausios žinomos megalitinės struktūros Aukštutinėje Mesopotamijoje. Šią vietą 1995 metais pradėjo tyrinėti vokiečių archeologas Klaus Schmidt, o jo darbai tapo atspirtimi dabartinėms ekspedicijoms. Kartu šios dvi stovyklavietės leidžia matyti platesnį simbolių ir socialinių praktikų spektrą.
Radiniai ir būdas pažinti žmones
Vokietijos archeologų instituto atstovas Lee Clare sako, kad nauji atradimai verčia pergalvoti senas istorijas apie perėjimą nuo klajoklių medžiotojų rinkėjų prie ankstyvų gyvenviečių. Pasak jo, kiekvienas tiriamas pastatas ir kiekvienas naujas sluoksnis suteikia mažą žvilgsnį į konkretaus žmogaus gyvenimą bei jo tikėjimo pasaulį. Nors rašytinių šaltinių nėra, materialūs pėdsakai leidžia priartėti prie anuometinių žmonių beveik fiziškai.
L. Clare pabrėžia, kad per pastaruosius penkerius metus iš visų šių vietovių gauta ypač daug duomenų, tačiau tapatybę tų, kuriuos vaizduoja statulos, atsekti beveik neįmanoma. Necmi Karul primena, jog tai laikotarpis prieš raštą, tad vardų ar istorijų niekas neužrašė. Vis dėlto didėjantis radinių skaičius leidžia taikyti statistinius palyginimus ir geriau suprasti, kokiomis progomis bei kokiuose kontekstuose jie buvo kuriami.
Sėslaus gyvenimo pradžia ir visuomenės kaita
Archeologai sutaria, kad gyvenvietės čia pradėjo rastis po ledynmečio, kai aplinkos pokyčiai sukūrė derlingas sąlygas. Žmonėms tapo lengviau apsirūpinti maistu ne vien medžiojant, todėl daugėjo gyventojų ir plėtėsi nuolatinės gyvenvietės. Tai reiškė naujas socialines taisykles, daugiau bendradarbiavimo ir kartu daugiau įtampos.
Lee Clare pastebi, kad atsiradus pertekliui, visuomenėse ėmė ryškėti turtingesni ir skurdesni sluoksniai, o tai yra ankstyvos hierarchijos užuomazgos. Istanbulo universtiteto archeologas Emre Guldogan teigia, kad Karahan Tepe ir visas „Stone Hills“ projektas rodo gerai organizuotą visuomenę su savitu simboliniu pasauliu, paneigiančiu primityvaus neolito įvaizdį.
Skirtingos bendruomenės turėjo bendrų bruožų, bet kūrė ir aiškiai atpažįstamus kultūrinius skirtumus, todėl kiekvienas naujas atradimas kelia dar daugiau klausimų apie žmones, kurie gyveno šiuose akmeniniuose kalnuose.
