Laikas.lt
Karolis Vyšniauskas
Jorės Janavičiūtės nuotr.
Prancūzų ex-metalistai „Alcest“ šiuo metu yra tapę viena svarbiausių alternatyvios muzikos grupių pasaulyje. Penktadienio vakarą jie koncertavo Vilniuje, klube „New York“. Lydimi apšildžiusiųjų britų noisepoperių „The Fauns“ ir Suomijos psichodelinių folkloristų „Hexvessel“ jie suvienijo tiek sunkiosios muzikos klausytojus, tiek indie vaikus, paversdami tai vienu gražiausių muzikinių įvykių Lietuvoje, kokius tekę matyti pastaraisiais metais.
Faktas: „Alcest“ groja nuo 2000-ųjų, bet svarbiausias JAV muzikos žurnalas „Rolling Stone“ apie juos parašė tik šiemet. Ir įdėjo ne bet kur, o į „Geriausių naujų atlikėjų“ dešimtuką.
Po fantastiškos amerikiečių post-juodojo metalo grupės „Deafheaven“ sėkmės praėjusiais metais (jų albumas „Sunbather“ tapo geriausiai kritikų vertinamu albumu pasaulyje), kilo didelė susidomėjimo sunkiąja muzika banga. Prieš porą savaičių išleidę savo ketvirtąjį albumą „Shelter“, „Alcest“ dabar yra šios bangos viršūnėje.
Įdomiausias dalykas tas, kad „Shelter“ jau nebėra sunkioji muzika: tai labai šviesus ir svajingas postroko ir netgi dream pop įrašas, iš uždaro metalo pasaulio grupę perkėlęs į plačiosios indie muzikos fanų akiratį. Dėl to koncerte Vilniuje susibūrė visi: ir senieji black metališko „Alcest“ skambesio gerbėjai, ir vaikinai languotais marškiniais. Pats „Alcest“ siela vokalistas-gitaristas Neige scenoje stovėjo vis dar su nugarą dengiančiais ilgais plaukais, bet su hipsterišku megztiniu ir siaurais džinsais.
„Alcest“ įrodė, kad muzika yra aukščiau subkultūrų ribų. Kad iš skirtingų kontekstų atėję, įprastomis sąlygomis įtariai ar netgi priešiškai vienas į kitą žiūrintys žmonės gali būti susispaudę šalia ir mėgautis tais pačiais garsais.
O mėgautis buvo kuo. „Alcest“ – atmosferinės muzikos meistrai. Jie yra grupė, kuri gali pakelti aukštai ir įkvėpti, kad ir kokių skirtingų įkvėpimų kiekvienam publikoje buvusiam žmogui reikėjo. Pasirodymo pagrindą sudariusios „Shelter“ dainos tai vis dar darė efektyviai, nors greta senųjų kūrinių skambėjo taip, tarsi būtų parašytos kitos grupės – toks didelis skirtumas tarp ankstesniųjų ir dabartinių „Alcest“ yra.
.JPG)
Kita vertus, kontrastai užkoduoti šios grupės esybėje. Klausantis gyvai tai buvo matyti dar ryškiau. Vilniuje „Alcest“ buvo masyvūs, visą klubą apgaubiantys ir tarsi čia pat galintys jį sugriauti savo garsų siena, bet tuo pat metu – labai trapūs ir pažeidžiami, kaip susikaupęs Neige veidas, nusišypsodavęs tik tarp dainų, dėkojant už puikų publikos palaikymą. Čia ir yra „Alcest“ gebėjimo patikti labai skirtingiems klausytojams paslaptis: jie pakankamai sunkūs metalo scenai, bet tuo pat metu pakankamai švelnūs postroko ir shoegaze romantikams. Sujungę visa tai į vieną grupė sukūrė unikalų mišinį, kurį išgirsti gyvai buvo malonumas.
Grupė „Hexvessel“
Apšildžiusiosios grupės koncertui suteikė dar kitokių spalvų: bristoliečiai „The Fauns“ – gausiai uždistortintos britų indie tradicijos, helsinkiečiai „Hexvessel“ – skandinaviškos miškų mistikos, kuri sujungta su pinkfloidiška psichodelika skambėjo svaiginančiai.
Sunku tai ir vadinti apšildymu: abi įžanginės vakaro grupės buvo tokios stiprios ir kartu tokios skirtingos, kad atrodė, jog tą penktadienį aplankėme tris individualius koncertus, tik kad vienas jų buvo dvigubai ilgesnis.
Grupės „The Fauns“ vokalistė
Ne mažesnį įspūdį už pačios muzikos kokybę ir tai, kaip šios grupės sugebėjo suvienyti visiškai skirtingus klausytojus, darė koncerto savalaikiškumas. Kai pasirodymo pradžioje „Alcest“ pradėjo groti „Opale“ – dainą, kurią matysime daugelyje „Geriausių 2014-ųjų dainų“ sąrašų – galėjai jausti, kad Vilnius ir pasaulis eina koja kojon. Kad Vilnius ir yra pasaulis. Ir kad muzikiniai reiškiniai čia ne vėluoja, o aplanko dar net nepasiekę piko. Išgirsti ir savo akimis įvertinti „Alcest“ yra daugelio šios dienos alternatyvia muzika gyvenančių klausytojų noras. Miestų, kur jie laukiami būtent dabar, yra begalės. Tačiau penktadienio vakarą ne kas kitas, o Vilnius buvo vieta šiam norui išsipildyti. Toks jausmas – vis dar labai retai pasitaikantis, tačiau dėl to keliskart malonesnis. Ir visai nesvarbu, ar jį patyrei vilkėdamas juodą odines striukę, ar ryškų megztinį – aplink esantieji, bent jau skambant muzikai, buvo draugai, ne priešai.
Daugiau Jorės Janavičiūtės nuotraukų iš koncerto – galerijoje.
