Technologijos.lt
Sniego šiemet Lietuvoje, laimei ar nelaimei – ne pusnynai. Užtat galime pasidžiaugti, kad jis – tikras. Bent jau mums taip atrodo. O kai prieš keletą dienų sniege paskendo Atlantos miestas (sutriko transporto eismas ir t.t.), pasklido kalbos, kad ten iškrito… netikras sniegas. Nes jis… netirpo. Maža to, deginamas svilo ir pasidengė suodžiais. Pajuodavo akyse.
Kai kurie guldė galvas, esą Atlantą padengęs sniegas – netikras: jį kaip chemikalų mišinį išpurškė iš lėktuvų. Internetinėje erdvėje netikro sniego gandas plito pandeminiu greičiu. Kai kurie atvirai kliedėjo, kad virš Atlantos kažkas pabarstė ne šiaip chemikalų, o psichoaktyviųjų medžiagų ar net nanorobotų. Žodžiu, absoliuti geoinžinerinė diversija.
O ką dar galvoti, kai imi to, iš pažiūros, normalaus, balto, puraus sniego gniūžtę, kaitini ŽIEBTUVĖLIU, o jis – netirpsta? Juk mes, paprasti mirtingieji, tikimės, kad pakaitinus gniūžtę atvira ugnimi, ši pradės irti, dribti gabalais ir tirpti į vandenį. O to amerikietiškame sniege nebuvo. Buvo tik labai šiurpių dalykų: kaitinama gniūžtė pradėdavo trauktis. Ir nė lašo vandens. Nė lašo.
Ir tai – ne visi įdomumai. Susitraukęs sniegas pradėdavo… svilti ir dengtis suodžiais. Lyg gniūžtė būtų sulipdyta ne iš ledo snaigių. (Kita vertus, vanduo juk negali degti…).
Pažiūrėkite patys:
Paslaptingąjį fenomeną paaiškinti ir pademonstruoti ėmėsi gerai matytas veidas – populiariosios astronomijos virtuozas Philas Plaitas (ex „Bad Astronomy”).
„Bet viskas vyksta ne visai taip. Ir tuoj jums viską pademonstruosiu”, – ramina ir pažada astronomas.
Ir iš tikrųjų: susilipdęs sniego gniūžtę iš kieme pūpsojusio sniego, Ph. Plaitas pakaitino ją paprasčiausiu žiebtuvėliu. Sniego gniūžtė pradėjo trauktis ir svilti. Bet šiukštu ne tirpti. Netirpsta – nors tu ką. Maža to, liepsnos vietoje sniego gniūžtė sugebėjo įdubti. Bet ne aptirpti ar visai ištirpti.
„Kas darosi? – atvirai klausia mokslininkas. Ir čia pat atsako. – O vyksta du logiški ir žemiški dalykai. Pirma, sniegas vis dėlto tirpsta. Jis virsta iš kieto į skystą. Bet kur tada, po perkūnais, dingsta tas vanduo? Jis nevarva, negaruoja, nėra jokios sublimacijos (kai ledas tirpdamas „praleidžia” skysto būvio stadiją ir išsyk virsta garais). Kur visa tai?”
Anot Ph. Plaito, visa tai vyksta… sniego gniūžtėje. Liepsnos ištirpdytą vandenį sugeria gniūžtę sudarantis sniegas. Tad vanduo niekur nedingęs – jis tebėra sniego gniūžtėje. Jį sugėrė snaigės.
Gerai. O iš kur tos nudegimų žymės ant sniego? Iš kur suodžiai? Pasirodo, svilėsius ant sniego gniūžtės palieka paprasčiausias butanas, gerbiamieji. C4H10. Šio gėrio pripildomi žiebtuvėliai. Butanas – organinės kilmės junginys. Tiksliau būtų pasakyti, kad butanas – angliavandenilis. Kai jį degini, jis reaguoja su deguonimi ir išsiskiria garsusis anglies dvideginis (CO2) bei ne mažiau visam kam (taip pat ir klimato atšilimui) nusipelnęs vanduo (H2O). (Kuo vanduo „nusipelnęs” klimato atšilimui? – nebūtų vandens, nebūtų gyvybės, nebūtų Homo sapiens, nebūtų ir sumauto atšilimo).
Degimo metu ne visas butanas sudega – dalis jį sudarančių anglies atomų persiformuoja į… suodžius. Suodžiai – sudėtinga anglies molekulė. Juodos spalvos ir sugerianti šviesą. Tik tuos suodžius ant tirpdomos sniego gniūžtės palieka ne sniegas, o žiebtuvėlio dujos, ne visai sudegusios.
„Štai jums ir netikras sniegas, – reziumuoja Ph. Plaitas. – Jis visiškai tikras. Netikite? Įrodysiu, padarydamas tai, ko niekas iki šiol tuose internetiniuose vaizdo siužetuose nedarė – leisdamas sniegui tirpti. Žiūrėkite.” (Jei neturite kantrybės – tirpsmas prasideda maždaug 4:35 min., o iki tol – visi suodini „netikro” sniego pokštai).
Skeptikai iš pašaukimo maždaug penktos vaizdo įrašo minutės pradžioje turėtų bakstelėti pirštu: O kas įrodys, kad šis galvočius į keptuvę dėjo kieme iškritusį sniegą? Kas paneigs, kad virtuvėje buvo filmuojamas paslapčia įneštas tas mums visiems žinomas, normalus, tirpstantis sniegas? A?
Ir apskritai, ką astronomas gali išmanyti apie sniegą!
.jpg){kind=small}
