„Jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali, tai žibantis Saulės miestas tau švies visąnakt iš toli ir jeigu tu skrisi į dangų ištiesęs rankas lyg sparnus, pasieksi planetą Soliarį ir rasi ten savo draugus…“ – dainuoja Andrius Mamontovas – žmogus, kurio turbūt nebereikia pristatyti.
Ne be reikalo pacitavau A. Mamontovo dainos „Saulės miestas“ žodžius – apie šį menininką sužinome ne iš rėkiančių antraščių spaudoje ar spalvotojo draugo televizoriaus, bet iš dainų, muzikos, kuri „kalba pati už save“. Todėl šįsyk su Andriumi apie kūrybą nešnekėsim. Mūsų pokalbio tema – kelionės, tolimų, neatrastų vietų ilgesys ir troškimas sugrįžti…
– Tikriausiai nesuklysiu pavadindama Jus keliautoju. Iš kur tokia didelė aistra kelionėms?
Mano senelis visą savo gyvenimą praleido tyrinėdamas Šiaurės jūras ir sudarinėdamas Baltosios bei Barenco jūrų dugno žemėlapius pagal kuriuos laivai orientuojasi iki šiol. Tai turbūt genetiškai paveldėtas potraukis. Kelionės man padeda ne tik pažinti pasaulį, bet ir save, savo namus, kuriuos besisvečiuodamas tolimuose kraštuose pamatai tarsi „iš šalies“.
– Lankėtės socialistinėje Šiaurės Korėjoje, šalyje, garsėjančioje ypatingu izoliuotumu – retas kuris peržengia šios valstybės sienas. Kokius atsiminimus parsivėžėte iš šios paslaptingos šalies?
Tą kelionę prisimenu beveik kiekvieną dieną, nors praėjo jau du metai, kai ten buvau. Kad papasakočiau visus įspūdžius, turėtume daryti atskirą interviu. Visas tos kelionės dienoraštis yra patalpintas mano „Facebook“ svetainėje. Besidomintys gali jį rasti čia.
– Kokios kitos kelionės, šalys, vietos Jums labiausiai įsirėžė į atmintį?
Visada labiausiai įstringa tos šalys, kuriose gali pamatyti ir patirti tai, ko Lietuvoje nėra. Labiausiai man įsiminė Islandija, Korėja, Kinija, Čilė, Jutos ir Arizonos valstijos JAV. Mano mėgstamiausi miestai yra Berlynas, Roma, o labiausiai Honkongas. Taip pat man labai patinka Škotijos Peninų ir Amerikos Kolorado kalnai.
– Ar yra tokia vieta, kuri Jums yra sava ir artima tarsi „antroji tėvynė“, į kurią Jums norisi sugrįžti vėl ir vėl?
Honkongas ir Korėja.
– Galbūt yra šalis, kurioje dar neesate buvęs, tačiau norėtumėt apsilankyti?
Svajoju aplankyti Tibetą. Tikiu, kad vieną dieną ten nukeliausiu…
– Mano manymu, kelionės praplečia suvokimo horizontą ir tarsi išprovokuoja pamatyti kasdienybę kitokioje, „ryškesnėje“ šviesoje. O ką kelionės reiškia Jums?
Kaip ir sakiau, tai leidžia pamatyti savo gimtąją šalį tarytum „iš šalies“. Kai gyveni vienoje vietoje tai tas pats kas žiūri į paveikslą prikišęs nosį prie jo visiškai arti ir matai tik vieną išplaukusią dėmę. Kai keliauji tai tarytum atsitrauki nuo to paveikslo toliau ir pamatai, kas iš tikrųjų jame nupaišyta.
Kelionės padeda pamatyti savo gimtąją šalį viso pasaulio kontekste ir suvokti, kas joje yra gražiausia ir vertingiausia.
– Naujame režisieriaus M. Martinsono filme „Amaya“ atliekate pagrindinį vaidmenį. Kaip apibūdintumėte savo personažą?
Mano personažas – žmogus, kuris kažkada pametė dalelę savęs ir dabar važinėja po pasaulį bandydamas ją susigrąžinti…
– Žodis „Amaya“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia „nakties lietų“ – skambus, poetiškas, sužadinantis vaizduotę įvaizdis. Kokią žinią šis filmas „neša“ žiūrovams?
Įdomiausia tai, kad šio filmo žinią kiekvienas pamato savaip. Tame ir visas stebuklas, kad reikia leisti kiekvienam žiūrovui tą filmą suprasti savaip. Be žinutės, „Amaya“ dar padovanoja žiūrovui tą ramybės pojūtį, kurį atsiveži iš kelionių po Azijos šalis…
– Naktis, lietus – tai įvaizdžiai, dažnai pasitaikantys Jūsų dainose. Daugeliui šie motyvai asocijuojasi su liūdesio, vienatvės, ilgesio jausmais, kuriuos stengiamasi nuvyti šalin. Apskritai šiandien liūdesys neretai laikomas silpno, „nesėkmingo“ žmogaus požymiais. Galbūt nereikėtų taip traktuoti šio jausmo, jo bijoti?
Liūdesys yra vienas iš tų jausmų, kuriuos išgyvena kiekvienas. Jo bijoti kvaila. Su liūdesiu reikia susidraugauti ir tada jis taps šviesus.
– Ko palinkėtumėt „keliaujančiam“ jaunam žmogui, kuris yra kelyje į save, į savo pašaukimą?
Jūsų klausimas jau savaime ir yra tas palinkėjimas: ieškoti, keliauti, atrasti savo pašaukimą.
Ačiū už pokalbį.
