Laikas.lt
Dovilė Raustytė
VšĮ „Dansu films“ nuotr.
„Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ – ne skandalinga šalies dienraščio antraštė, o naujausio lietuvių režisieriaus Ernesto Jankausko filmo pavadinimas. Ir vakar Vilniaus geležinkelio bėgiais šokinėjanti raudonplaukė mergina – ne gyvybes gelbstinčių policininkų taikinys, o pagrindinės trumpametražės juostos herojės lėlė.
Vaiko fantazijomis apipinta emigracija
Lietuviams „Anglija“ į sinonimų žodyną tikrai galėtų būti įrašyta prie žodžio „emigracija“. Pataikytumėte jį atsivertę ir šį kartą, bet tik iš dalies… Filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ pasakoja apie mergaitę, kuri padedama savo lėlės, iškeliauja gelbėti niekaip iš užsienio negrįžtančių tėvų. „Lietuvoje tai vyksta: vaikai paliekami laukti sugrįžtančių savo tėvų ir neturi galimybės garsiai pasakyti, kaip tai sunku. Ir nors pirmas įspūdis, kad filme analizuojame emigracijos problemą, iš tikro, siekiame parodyti, koks gražus yra vaiko pasaulis, ir jokiu būdu nieko nesmerkiame“, – per filmavimo darbų pietų pertrauką pasakojo režisierius.
Filmo kūrybinė komanda rinkdama medžiagą bendravo su daugybe panašaus likimo vaikų ir ne kartą jų istorijų buvo sugraudinta. Vieni, Lietuvoje likę mažieji mano, kad tėveliai ten statosi didelį namą ir kiekvienas turės po atskirą kambarį, kiti įsivaizduoja, kad tėveliai tolimoje šalyje karaliauja, o filmo herojė įsitikinusi, kad jos tėvus pagrobė Anglijos karalienė. Baisiausia, pasak vienos iš aktorių, kai vaikai galvoja, kad tėveliai ant jų pyksta arba, kad jiems jie neberūpi, dėl to ir negrįžta: „Fantazijos kyla iš skausmo, tad jei tėvai, pažiūrėję šį filmą, stipriau apkabins savo vaikus ir pradės jiems skirti daugiau dėmesio, mes būsime labai patenkinti.“
Filmas vaikams ar suaugusiems?
„Iš vienos pusės, tai filmas vaikams: kartais mes nepastebime žmonių, kurie mus globoja bei myli, ir juos atstumiame. Iš kitos pusės – suaugusiems, kad primintų, koks nuostabus vaikų pasaulis, ir kad jokiu būdu negalima apleisti savo tėvų“, – į klausimą atsakė lėlę ir įsivaizduojamą mergaitės draugę vaidinanti aktorė Gabija Siurbytė.
Ar egzistuoja įsivaizduojami draugai ir tikrovėje?
„Taip, savo įsivaizduojamą draugą vadinu Ponu Nieku“, – sakė kine debiutuojanti septynmetė Mija di Marco, kiek vėliau prasitarusi, kad filmuotis smagiau nei eiti į mokyklą. Pasak E. Jankausko, surasti pagrindinę filmo heroję buvo gan sunku, bet tik išgirdę deklamuojant Miją, suprato, kad tai ji.
Režisierius, paklaustas, ar išvysime filme Anglijos karalienę, atsakė: „Taip, šiokią tokią, – ir šmaikštaudamas pridūrė. Karalienė dabar labai užsiėmusi, kitaip tikrai būtų sutikusi filmuotis.“
Tik geros naujienos
Sukurti pasaką trumpametražio filmo pavidale užsimojęs režisierius džiaugėsi sklandžiu filmavimu ir visą kūrybinę komandą nustebinusiu filmui aukojusių žmonių kiekiu. Filmui skirti pinigai buvo surinkti lėšų rinkimo kampanijos interneto svetainėje Kickstarter.com metu. Surinkta suma – 12 205 doleriai.
Filmą planuojama pristatyti rudenį vyksiančio festivalio „Scanorama“ metu.
