Ina Peseckienė
nuotr. iš Meinardo Valkevičiaus archyvo
Laikas.lt „Ryžaplaukių“ akcijos dalyviai net ir po fotosesijos pažeria staigmenų: sužinojome, kad ugniaplaukis Meinardas Valkevičius gali pasigirti ne tik plaukų spalva, bet ir neeiline profesija.
Animatorius ne tik pats kuria filmukus, bet ir, kaip dažnas įsimylėjęs savo darbą žmogus, apie animaciją kalba, rašo ir moko ją kurti kitus.
Animacija domiesi jau daugiau nei 12 metų. Ar smarkiai per tą laiką pasikeitė galimybės, priemonės ir kuriamas produktas?
Kai pirmą kartą prisėdau piešti animacijos, ją kūriau pieštuku ant popieriaus, naudojau visai kitas programas, visai kitoks buvo kūrimo procesas bei požiūris į animaciją. Dabar jau nebenaudoju popieriaus, labiau prisitaikęs prie šiuolaikinių kūrimo programų, kurios smarkiai sutrumpina kūrimo laiką. Šiais laikais animaciją kurti yra žymiai lengviau nei, tarkime, prieš dvidešimt ir daugiau metų. Ir pačios animacijos dabar yra kur kas daugiau ir ji daug įvairesnė.
Kokia, tavo manymu, animacijos ateitis?
Atsižvelgiant į tai, kad šiais laikais animacija yra naudojama visur: kine, reklamoje, internete, net mobiliajame telefone, jos galimybės yra beribės. Animatoriai dabar kuria ne tik meną, bet ir tą techninę animaciją interneto svetainėms, paprasčiausiems interaktyviems mygtukams. Tobulėjant technologijoms animacija reikalinga visur.
Ar Lietuvoje šis žanras populiarus? Kokios jo perspektyvos?
Lietuvoje animacija yra tikrai populiari, bet tai galioja tik užsienio kurtiems darbams, nes vietinės produkcijos yra labai nedaug, nedaugelis žino, ką Lietuvos animatoriai dirba. Kiekvienas lietuvis pažįsta Homerį Simpsoną, bet retas galėtų įvardinti pirmojo lietuviško pilno metro animacinio filmo pavadinimą ar studiją, užsiimančią tuo.
Ką galėtum pavadinti tavo mokytojais?
Aistrą animacijai įžiebė pirmasis mokytojas Valentas Aškinis, vėliau skonį formavo Ilja Bereznickas ir Jūratė Leikaitė. Daug pasisėmiau studijuodamas animaciją Vilniaus dailės akademijoje. Per tuos metus keitėsi mano mąstymas bei požiūris į animaciją. Vis dėlto didžiausią įtaką man turėjo domėjimasis kitais animatoriais ir jų darbais. Prisipažinsiu, kad nepradedu dienos nepažiūrėjęs kelių naujų animacinių filmų. Neapsiriboju vien vietine produkcija, domiuosi viso pasaulio kūrėjais, kurių skoniai yra labai skirtingi.
Ar jauti nostalgiją senajai animacijai?
Pamenu senąją animacija, bet augau su naująja, todėl nostalgijos nejaučiu.
Sakoma, animacinius filmukus mėgsta nesubrendėliai, norintys pabėgti nuo realybės. Ką į tai atsakytum?
Animatorius nėra toks „balalaika“, kokį vaizduojate. Norint būti animatoriumi, neužtenka vien valdyti pieštuką, reikia turėti labai gerą vaizduotę bei mokėti pavaizduoti/perteikti ekrane stiprią idėją. Animatorius kuria savarankišką pasaulį nuo nulio, nesubrendėlis negalėtų to padaryti įtikinančiai. Tiesa, visiškai sutinku dėl pabėgimo nuo realybės: animacijos pasaulis man yra išties neribojantis fantazijos ir daug gražesnis nei mūsų aplinka.
Kuriuo savo darbu labiausiai didžiuojiesi? Kuris buvo sunkiausias?
Labiausiai didžiuojuosi savo bakalauro baigiamuoju darbu „Netikras mėnulis“. Jį kurdamas įdėjau visą save ir užtrukau pakankamai ilgai: nuo idėjos iki galutinio varianto praėjo beveik dveji metai. Šis filmas netgi buvo rodomas Kalifornijoje, vadinamoje kino sostine, kur „CartoonBrew“ Studentų festivalyje pateko į geriausių studentiškų animacinių filmų iš viso pasaulio dešimtuką.
Taip pat dar studijų laikais esu sukūręs animacinį filmą apie kareivišką gyvenimą. Gal jis nėra pakankamai profesionalus, bet jam jaučiu didelę simpatiją.
Ar susiduri su sunkumais, kurie riboja kūrybiškumą?
Vienintelis sunkumas, kuris gali riboti kūrybiškumą – tingėjimas.
Ko reikia, norint kurti animacinius filmukus?
Reikia turėti gerą vaizduotę, o ją geriausia lavinti skaitant knygas, ir labai mylėti, tai ką darai, nes animacijai reikia skirti nemažai laiko. Aš visad sakiau, kad tik tingėjimas ir abejingumas tam, ką darai, gali trukdyti realizuoti save. Tad jei yra ryžtas, užsispyrimas ir noras kurti – tai jau pusiaukelė į sukurtą filmą. Vadovaudamasis šiomis tiesomis gali lengvai perprasti animacines kūrimo programas, išmokti animuoti, kurti istorijas, jas perteikti filme.
Kokia tavo nuomonė apie senąją Lietuvos animaciją? Ar turime metrų, stabų?
Lyginant su visu pasauliu ar net kaimyninėmis šalimis, Lietuvos animacija yra labai jauna. Lietuvoje pirmas pieštas animacinis filmas sukurtas tik 1964 metais. Tai Zenono Tarakevičiaus „Vilkas ir siuvėjas“. Palyginimui, pirmasis animacinis filmas „Humorous Phases of Funny Faces“ pasaulį išvydo dar amžiaus pradžioje,1906 m. Šiuolaikinės techninės galimybės atveria animacijos pasaulį visiems ir kiekvienam, tad šiais laikais net neturintys ypatingų gabumų gali sukurti gerą animacinį filmą ar tiesiog vizualiai gražią animaciją. Senojoje animacijoje labiau orientuojamasi į pačią istoriją, aktualias problemas ir jos pateikimą žiūrovui.
Metrų ir stabų? Pirmojo animacinio filmo autorius – tikrai didis žmogus! Kaip ir pirmojo pieštinio pilno metro animacinio filmo autorius Valentas Aškinis.
Kokios šalies/kūrėjo animacija žavi labiausiai?
Labai žaviuosi prancūzų ir kanadiečių animacija, bet labiausiai mėgstu Holivudo animacinius filmus, kuriuos kuria didžiosios studijos „Pixar“, „Walt Disney Animation Studios“ ar „DreamWorks“. Kadangi pilno metro filmai išleidžiami ne taip ir dažnai, tad dažniausiai žiūriu trumpo metražo animacinius filmus: kasdien po kelis ar keliolika. Labai domiuosi Davido O’Reilly darbais: jis šiuolaikiškas, jo kūryboje netrūksta gyvenimiškų dalykų ir puikiai pateikto sarkazmo.
Patinka ir japoniška animacija, vadinamoji anime – esu matęs pačius geriausius japonų sukurtus darbus, bet tai nėra mano sritis, kad ją analizuotum ir viską pamatytum, turi būti didelis šio žanro mėgėjas ir paskirti tam daug laiko.
Ką rekomenduotum pasižiūrėti mūsų skaitytojams?
Kiekvieno skonis yra skirtingas, bet aš tikrai rekomenduočiau pasižiūrėti šių metų „Oskaru“ apdovanojimą gavusį animacinį trumpo metražo animaciją „The Fantastic Flying Books of Mr. Morris Lessmore“ – filmą, kuris norom nenorom mus suvilioja skaityti knygas.
Negaliu nepaminėti keleto mano mėgstamo animatoriaus Davido O’Reilly filmų: „The External World“ ir „Please Say Something“.
Taip pat kiekvieną dieną atnaujinu mano pasaulinės animacijos blogą, kur skaitytojai ras animacijos perliukų.
