Postmodernybės akistatoje ne retas literatūros mylėtojas jaučiasi sutrikęs, nes meno kūrėjai kasdien pateikia vis labiau pribloškiančių darbų. Tuomet, kai pradeda laisvėti ribos, įprasta, kad atsiranda gudruolių, kurie pasinaudoja tuo ir bando prastumti į meno mylėtojų akiratį tariamai genialų šedevrą, nes sistema laidžia susikurti šimtą vieną pateisinimą, kodėl tas darbas yra vertas dėmesio.
Kartais kyla klausimas, ar autoriai patys žino, ką sukūrė. Tokiu būdu literatūros, ir apskritai meno, kultūra gali įstrigti aklavietėje, iš kurios išsikapstyti padėtų tik naujos sistemos kūrimas, tačiau argi tai nebūtų grįžimas į akmens amžių, į tą pradinį tašką, nuo kurio viskas prasidėjo? Tačiau šiandien apie tai, neteks daug galvoti, nes perspaustos literatūros horizontuose sušvito nauja žvaigždė – Antano Šimkaus poezijos knyga „Sezonas baigtas“, kuri iš esmės pataiso vertingumo ir postmodernumo santykius. Ši knyga kupina naujumo, netikėtumo, tačiau ne to, idėjinio, prie kurio esame pripratę, o to tikrojo, kuklaus ir neišdarkyto.
Galbūt pats taikliausias žodžių junginys, ant kurio pamatų stovi minėta knyga – novatoriška tradicija, kitaip tariant – „aukso vidurys“. Tekstuose nėra blaškymosi, šokinėjimo, atrodo, viskas sustatyta į savo vietas pagal kruopščiai apgalvotą planą. Eilėraščio žmogus dažniausiai užima stebinčiojo poziciją, nekimba pasauliui į atlapus, tiesiog priima erdvę ir žmones (nors jie ne visada tokie malonūs…) kaip neišvengiamą egzistencijos aplinką, jis žaidžia pagal visuotinai priimtas taisykles ir žiūri, kas iš to išeis. Kadangi lyrinis „aš“ yra stebėtojas, jo sąmonės kuriamas pasaulis dažniausiai yra paremtas pojūčiais.
Regima ne tik tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, bet ir nevengiama nuklysti ir į tarp pasaulį, kuriame susitinka dvi dimensijos: realioji ir išgalvotoji. Tokiu būdu atsiranda itin originalios, tapybiškos metaforos, kurios pagyvina tekstą, atskleidžia neeilinę autoriaus fantaziją ir įžvalgumą (eilėraščiai „Tarp“, „Peizažas (škicas)“). A. Šimkaus poezija sukelia jaukią, malonią jauseną, trumpai tariant – „Lietus ir kvepia ramunėlėm“. Tekstai yra duodantys, ne atimantys, jie neteigiantys ir neprimetantys savo pasiūlymų jėga, o atveriantys kitonišką perspektyvą į ne visada tobulą pasaulį ir į nebanalų, nepritemptą gamtos grožį, tiesiog rašoma su mintimi „norite tikėkite, norite – ne, bet aš mačiau…“.
Žinoma, poezijos be tam tikro vidinio erzelio neįmanoma įsivaizduoti, ne išimtis ir ši knyga, tačiau tas vidujinis čirškėjimas yra paliekamas paties eilėraščio žmogaus viduje, į šiuos reikalus neįveliama aplinka, keliami klausimai, tačiau svarių atsakymų į juos nesurandama, stengiamasi susigyventi su savo nepilnatvėmis, kurias sukelia periodiškai išlendantys moraliniai skauduliai (eilėraščiai „Demonai“ „Eilyraštis viso pasaulio moterims, kurios žino, kad jos tokios“). Eilėraščiai atskleidžia ne tik santykius su tais, kurie yra ypač artimi ir pažįstami, bet ir su kiek labiau nutolusiais žmonėmis, apskritai su visuomene, pateikiant ją per lietuviškos kultūros ir į/papročių prizmę, išryškinant (anti)vertybes ir besikeičiančias tradicines nuostatas (eilėraščiai „Kai nėra ką veikt…“, „Kartais nėra“).
„Sezonas baigtas“ – vilnietiška mąstymo poezija, žavinti paprastumu, kasdieniškumu, kupinu prasmingumo. Estetinį pasigėrėjimą ir malonią nuostabą kelia įdomiai išreikštos Vilniaus miesto erdvės, kurios įgauna netikėtų, daugiareikšmių, daugiamačių semantinių prasmių. Žodžiai tariami ne į orą (deja, dažnai taip mėgstama elgtis šiuolaikinėje poezijoje), jie yra pamatuoti, ieškoma naujų būdų pasakyti įdomiau, originaliau (eilėraščiai „Vienos nakties budėjimo užrašai“, „Litabra kadabra“). Ši poezija tinka tiek intelektualiam, išrankesniam, tiek eiliniam poezijos mėgėjui, nes tam, kad ją suvoktum reikia nedaug (nors gal ir daug?..) – žmogiškumo. Žmogiškus žodžius yra paprasčiau reflektuoti, įsileisti į savo asmeninį, skaitytojo, pasaulį. Tokiomis eilėmis nėra siekiama priblokšti, šokiruoti, įrodinėti savo genialias įžvalgas, tai – tiesiog kuklūs, maži pamąstymai, tačiau argi ne iš mažų dalykų susideda gyvenimo grožis?
Tradicija atsiskleidžia per intymų asmeniškumą, gamtišką lyrizmą, o jis artina eilėraščius prie nuoširdaus išsisakymo, kuris buvo būdingas praėjusio amžiaus lietuvių poezijos klasikams. Taigi belieka pasidžiaugti, kad knygoje „Sezonas baigtas“ nėra polemizuojama su tradicija (nes, pripažinkime, tai jau ima atsibosti, kyla klausimas, ar verta tai daryti?), bet profesionaliai susidraugaujama, transformuojant ją šiuolaikinio skaitytojo sąmonei. Šio virsmo rezultatas – literatūriškai svarūs tekstai, turintys tvirtus vertybinius pamatus, kurių neišjudina net ir šlakelis degiojo skysčio, pilstelto tarp eilučių.
Tokiems tekstams reikia knygos, todėl, ačiū Dievui, ji jau yra.
Ineta Žymančiūtė
.jpg){kind=logo}
