Vienišos motinos Lietuvoje sudaro reikšmingą, tačiau vis dar nepakankamai matomą visuomenės grupę. Jų patiriami socialiniai ir ekonominiai sunkumai dažniausiai kyla ne iš asmeninių sprendimų, o iš sisteminių spragų: viešoji politika ir paslaugos ne visada pritaikytos šeimai, kurioje vaikus augina vienas suaugusysis.
Motinystės patirtį neretai apsunkina ir visuomenėje bei žiniasklaidoje įsitvirtinę stereotipai. Vienišos mamos kartais vaizduojamos per kaltės ar neatsakingumo prizmę, nors moksliniai tyrimai rodo priešingai: dauguma jų kasdien sprendžia sudėtingus klausimus ir išlaiko šeimą nepaisydamos ribotų išteklių.
Sausį Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Lyčių studijų centre įvyko apskritojo stalo diskusija, skirta vienišų mamų patirtims ir pagalbos galimybėms aptarti. Joje dalyvavo mokslo, socialinės politikos ir nevyriausybinių organizacijų atstovės, pristačiusios tyrimų įžvalgas bei praktines rekomendacijas sprendimų priėmėjams.
Diskusijos metu buvo aptarti mokslinio tyrimo rezultatai ir pateiktos rekomendacijos politikams, valstybės institucijoms, savivaldybėms bei nevyriausybinėms organizacijoms. Pagrindinis tikslas – kurti motinystei palankesnę aplinką ir užtikrinti, kad reali pagalba būtų lengviau prieinama.
Statistika rodo, kad vieno suaugusiojo šeimų Lietuvoje daugėja. Europos Sąjungos duomenimis, tokie namų ūkiai sudaro apie ketvirtadalį visų šeimų, auginančių vaikus, ir šis rodiklis yra gerokai aukštesnis už Europos vidurkį.
Didžiąją dalį vieno suaugusiojo šeimų sudaro moterys su vaikais. Vienišų mamų Lietuvoje yra kelis kartus daugiau nei vienišų tėvų, o šis disbalansas išryškina gilesnes lyčių nelygybės problemas.
Mokslininkės pabrėžia, kad didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria vienišos mamos, yra struktūriniai. Tarp jų – teisinis neapibrėžtumas, finansinis nestabilumas, ribotas paslaugų prieinamumas ir nuolatinė emocinė įtampa, dažnai perauganti į perdegimą.
Viešajame diskurse neretai nutylima, kad vienišos mamos dažniausiai yra itin atsakingos ir savarankiškos. Jos kasdien priima sprendimus dėl vaikų gerovės, darbo ir finansų, stengdamiesi išsilaikyti sistemoje, kuri ne visuomet atliepia jų realius poreikius.
Nevyriausybinių organizacijų atstovės kaip vienas opiausių problemų įvardija diskriminaciją, informacijos stoką ir psichologinės pagalbos neprieinamumą. Prie to prisideda ir visuomenės edukacijos trūkumas apie skirtingus šeimos modelius, dėl kurio stiprėja stigma ir socialinis spaudimas.
Dalis moterų pagalbos vis dažniau ieško socialiniuose tinkluose ir savitarpio paramos grupėse. Jose teikiamas ne tik emocinis palaikymas, bet ir dalijamasi praktine informacija apie teises, išmokas, būsto sprendimus ar vaikų priežiūros galimybes.
Ekspertės atkreipė dėmesį, kad tokios grupės neretai iš dalies perima institucijų funkcijas. Tai signalizuoja, jog oficialiose sistemose trūksta aiškios, suprantamos ir lengvai randamos informacijos.
Diskusijoje taip pat išskirta vadinamoji „motinystės bausmė“. Po vaikų gimimo moterys dažniau susiduria su lėtesne karjeros raida, mažesnėmis pajamomis ir menkesnėmis socialinėmis garantijomis ateityje, o vienišoms mamoms šie padariniai paprastai būna dar ryškesni.
Akcentuota, kad valstybės politika ir miestų infrastruktūra ne visada atsižvelgia į kasdienius moterų poreikius. Vaikų priežiūros organizavimo, darbo ir šeimos derinimo našta daugeliu atvejų vis dar neproporcingai tenka motinoms.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai pažymėjo, jog artimiausiu metu numatomos priemonės, skirtos mažinti stigmą, gerinti informacijos sklaidą ir stiprinti specialistų kompetencijas, dirbant su pažeidžiamomis šeimomis.
Pastaraisiais metais fiksuojami ir teigiami pokyčiai vaikų priežiūros srityje: didėja ikimokyklinio ugdymo prieinamumas, plečiamos paslaugos jaunesniems vaikams. Vis dėlto pabrėžiama, kad vien pasiūlos augimo nepakanka, jei paslaugos išlieka sunkiai pasiekiamos finansiškai ar geografiškai.
Diskusijos dalyvės sutarė, kad būtinas aiškus „vieno langelio“ principas, leidžiantis vienišoms mamoms greitai ir suprantamai rasti informaciją apie teises, išmokas ir paslaugas. Tai sumažintų administracinę naštą ir padėtų išvengti situacijų, kai žmogus pagalbos negauna vien todėl, kad nežino, kur kreiptis.
Taip pat akcentuotas savipagalbos tinklų ir bendruomenių stiprinimas, psichologinės pagalbos prieinamumo didinimas bei būsto problemų sprendimas. Šios sritys įvardijamos kaip esminės, norint užtikrinti stabilesnę kasdienybę ir didesnį saugumo jausmą.
Ekspertės pabrėžė, kad realūs pokyčiai bus įmanomi tik tuomet, kai vienišų mamų patirtys taps ne išimtimi, o svarbia politinių sprendimų atskaitos dalimi. Tik taip galima nuosekliai kurti teisingesnę ir labiau įtraukią visuomenę.
