Aplinkos invazijas kurianti Kristina Šaltytė: žmogui ir gamtai reikia naujų bendravimo formų

Laikas.lt
Indrė Leonavičiūtė

„Dieną naktį… Aš tave matau“, – brailio raštu prabilo gamta žmogui, apakusiam nuo šiuolaikinės civilizacijos dėmenų, nebereginčiam natūralios aplinkos grožio, pamiršusiam savitą gamtos abėcėlę. Tokią frazę prieš dvejus metus „ištarė“ menininkės Kristinos Šaltytės, kuriančios aplinkos meną, kūrinys „Aš tave matau“, pristatytas Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose.

„Savo kūryboje siekiu ne konflikto tarp žmogaus sukurtų elementų ir natūralios erdvės, o supratimo ir susikalbėjimo“, – teigė menininkė. Jos vaizduotės vaisius – su gamta šokantys voratinkliai, tarp medžių išsikeroję begalybės simboliai, mūsų veidų atspindžiai pievose.

Savo kūriniuose naudojate pramonines detales.

Galbūt mūsų žvilgsniai į gamtą tokie atbukę, jog norint atkreipti į ją dėmesį prireikia vartotojiškumo elementų?

Nors savo kūriniuose naudoju pramonines medžiagas, tačiau frazės, kurias siunčiu, glaudžiai juos susieja su gamta. Menu noriu pasakyti, jog gamta turi jausmus, ji yra gyva ir mes turime į tai atkreipti dėmesį bei ją tausoti. Pavyzdžiui, Brailio raštą panaudojau siekdama parodyti, jog nebūtume akli gamtai.

Paskutinis mano darbas „Invazija“ iš parodos ciklo „De Žavu“ atspindi dabartines nuotaikas mūsų visuomenėje. Tai juk karinis terminas, vartojamas ideologijoje. Mane inspiravo vieta. Buvo pasakiškas gamtos lopinėlis, kuriame norėjosi pasakyti kažką lengvo, bet stipraus. Taip gamtoje atsirado svetimkūnis, invazija – kaip netiesioginė invazija į mūsų protus, pasąmonę, ateinanti iš politikos, žiniasklaidos. Vieni jame mato voratinklį, kiti mikrokosmosą, treti regi ateivių dvasią – visa tai priverčia susimąstyti.

Paradoksalu. Kuriate gamtai inspiruota gamtos.

Kiekvienas aplinkos meno darbas yra eksperimentas. Menininkui dirbti atviroje erdvėje yra išbandymas – jis turi pajusti aplinką ir susieti ją su savo kūriniu. Juk čia savo sąlygas diktuoja gamta, būdamas dirbtuvėse visų galimybių ir kliūčių nenumatysi. Isivaizduoji, ruoši eskizus, tačiau gamta jį gali pakoreguoti savaip. Kartais gamta darbui suteikia net didesnį efektyvumą nei tikėjaisi. Dažniausiai tenka ne kartą važiuoti į eksponavimo vietą. Tokiais atvejais Kairėnai man tampa antrais namais, kur galiu atitrūkti nuo civilizacijos ir kurti. Tai lyg darbas, nuotykis ir minties polėkis.

Susidaro įspūdis, jog aplinkos menininkas turi būti ir geras architektas, scenografas?

Iš tiesų. Tai tarsi gamtos architektūra – sukuriamas judėjimo gamtoje efektas, o pats objektas iš skirtingų rakursų matomas kitaip. Lyg interaktyvus žaidimas. Savo projektuose dažniausiai naudoju besikartojančius geometrinius elementus, atneštus iš miesto, kurie kontrastuoja su gamta savo forma, bet tuo pačiu įsilieja į jos vyksmą – tarp medžių, žolės, lapų. Tokiu būdu siekiu ne konflikto tarp žmogaus sukurtų elementų ir natūralios erdvės, o supratimo ir susikalbėjimo. Ši kūryba yra be galo įdomi, kaip scenografija gamtoje, paliekanti žiūrovui vietos vaizduotei – galbūt jis įžvelgs poetiškumą, žaismingumą ar kažką kito jam artimo.

Kodėl pasirinkote aplinkos meną?

Idėjos kirbėjo jau seniai, tačiau prireikė laiko, jog ryžčiausi savo vizijas demonstruoti viešai. Prieš kelerius metus pamačiau kvietimą aplinkos meno parodai Kairėnuose. Parodos kuratorei Ingai Raubaitei nusiunčiau eskizus, taip viskas ir prasidėjo. Nuo to laiko užsivedžiau, pradėjo kisti vizijos, o šiemet buvo tikras parodų maratonas.

Tikite, jog aplinkos menas gali atnešti realių pokyčių?

Ir prieš 50 metų, kuomet JAV kūrėsi aplinkos menas, ir iki šiol, šios meno krypties pagalba menininkai gali atkreipti dėmesį spręsdami ekologines problemas. Avivos Rahmani „Blue Rocks“ projektas (2002) atkreipė dėmesį į žiočių nualintą Vinalhaveno salą Maine, JAV. Po šio darbo JAV agrikultūros departamentas investavo daugiau nei 500 tūkstančių dolerių tam, jog būtų atkurti 26 hektarai pelkių.

Priemonių paletė aplinkos menui yra neįtikėtinai įvairi. Juo gali būti ir fotografija, ir tapyba, ir skulptūra. Veiksmo vietos pasirinkimas taip pat labai platus, jam tinka ne vien tik užmiestis. Šiai krypčiai drąsiai galima priskirti Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“.

Šiais metais savo darbus eksponavote „Kultūros naktyje“, „Blusų“ ir „Yaga Gathering“ festivaliuose. „Blusų festivalyje“ jūsų veidrodžių instaliacija ant kalvos „Atspindys“ laimėjo pagrindinį aplinkos meno konkurso apdovanojimą. Kodėl festivaliai?

Pasiūlymus puošti festivalių erdvės gavau iš pačių organizatorių, jie mane susirado. Labai malonu būti įvertintai.

Festivalių erdvėse seni darbai gali atgimti iš naujo. „Blusų festivalyje“ kūriniu „Atspindys“ pratęsiau temą, kuri buvo pradėta Kairėnuose. Tuomet kūrinys vadinosi „Aš tave matau“. Gamta negali bendrauti su mumis mūsų kalba, ji kalba ženklais, kurie yra žmogaus veiklos atspindys. Tam pasitelkiau veidrodžius. „Blusų festivalyje“ tekstas skambėjo kiek kitaip: „Tai tavo atspindys“.

„Yaga Gathering“ festivalyje panaudojau baltus putplasčio kamuoliukus, kuriuos anksčiau eksponavau „Kultūros naktyje“. Pasirinkau begalybės simbolį, spiralę. Įkomponavau ją į medžių grupę, kuri sudarė koridorių.

Visi iki šiol atlikti jūsų kūriniai buvo eksponuojami atvirose erdvėse. Ar aplinkos menui nėra vietos galerijose?

Anaiptol. Pernai lankiausi Venecijos bienalėje. Likau sužavėta Latvijos ekspozicija. Uždaroje patalpoje kybojo svyruojantis medis išdžiūvusiomis šakomis, o šonuose, ant senų buvo žmonių figūrų lėtai judančios projekcijos. Visa tai suteikė tokią magišką penktojo sezono aurą – jutai tarsi tvyro gilus ruduo, kai augalai nebežydi, bet sniegas dar taip pat neiškrito. „Italo-Latino Americano“ instituto projektas taip pat padarė įspūdį – ant žemės jie pabėrė spalvotus prieskonių kauburėlius.

Neatmetu galimybės, jog ateityje eksponuosiu darbus uždarose patalpose. Turiu minčių kurti video projektą, tam mane įkvėpė pastarieji mano darbai.

Ką dar planuojate pristatyti ateityje?

Būsimajai „Kultūros nakčiai“ norėčiau kooperuotis su kitu menininku ir kartu parengti projektą. Botanikos sodo parodose taip pat ketinu ir toliau aktyviai reikštis. Šį kartą norėtųsi masyvesnio kūrinio, bet ateis kiti metai ir bus matyti, galbūt kils naujų minčių.

Svarbiausia, jog tai, ką tu darai, nebūtų tuščia. Kai Donatas Banionis perskaitė Andrejaus Tarkovskio filmo „Soliaris“ scenarijų, jis nebuvo sužavėtas. Tačiau kai filmavosi filme, suprato, jog dalyvauja unikaliame kūrybiniame procese. Tada jis ir prisiminė Juozo Miltinio mintį, kad „mene turi būti paslėpta filosofija“. Jeigu kūrinyje kiti mato tik patį objektą, ir nieko daugiau, tavo darbas neturi prasmės. Žiūrovui turi būti palikta laisvė interpretuoti. Stengiuosi laikytis aukštų reikalavimų ir savo darbuose siekiu originalumo bei prasmės.