Ši žiema buvo neįprastai snieginga, todėl daugeliui kyla klausimas, ar galima nukastą sniegą nuo takų ir įvažiavimo versti ant vejos. Nors toks sprendimas atrodo patogus, storas ir ilgai tirpstantis sniego sluoksnis gali smarkiai pakenkti žolei.
Ten, kur susidaro suspaustos, suledėjusios sniego sankaupos, dažnai išsivysto snieginis pelėsis. Tai grybinė liga, kuri pažeidžia nusilpusią arba ilgą laiką po sniegu buvusią veją.
Snieginį pelėsį dažniausiai sukelia grybas Microdochium nivale. Jis aktyviausias esant apie 0 °C temperatūrai, ypač kai sniegas tirpsta ir vėl prišąla, susidaro ledo pluta.
Po tokia pluta žolė ilgai išlieka drėgna ir negauna pakankamai oro. Dėl to susidaro idealios sąlygos grybui plisti ir pažeisti veją.
Liga dažniausiai išryškėja nutirpus sniegui. Ant rusvos ar pageltusios žolės atsiranda baltas, pilkšvas arba šiek tiek rausvas apnašas, primenantis vatą ar voratinklį.
Pašalinus apnašas grėbliu, dažnai lieka išretėjusios, išdžiūvusios dėmės. Tokios vietos atrodo tarsi „išdegintos“ ir reikalauja papildomos priežiūros.
Pirmiausia pažeistas vietas reikia kruopščiai išgrėbti, pašalinant negyvas augalų dalis. Ankstyvą pavasarį rekomenduojama atlikti vertikuliaciją ir aeraciją, kad dirva gautų daugiau oro.
Vėliau pažeistas vietas verta užberti derlinga žeme ir atsėti vejos sėklomis. Laistyti reikėtų saikingai, kol jauna žolė sudygs ir sustiprės.
Norint išvengti snieginio pelėsio, nereikėtų formuoti sniego kalnų ant vejos. Taip pat pravartu suardyti susidariusią sniego ar ledo plutą, kad žolė gautų oro.
Žiemą patartina vengti vaikščioti ant sušalusios vejos, nes suspaustos vietos tampa jautresnės grybinėms ligoms. Tinkama priežiūra šaltuoju metų laiku padeda pavasarį išsaugoti sveiką ir tankią veją.
