Žmonės vis dažniau diskutuoja apie pinigus ne tik kaip apie atsiskaitymo priemonę, bet ir kaip apie simbolį. Vieni giria skaitmenizaciją ir patogumą, kiti vis garsiau kalba apie grėsmingas pasekmes. Labiausiai nerimauja tie, kurie jaučiasi lyg ant slidaus paviršiaus, kai nebežinai, kas dar tavo rankose, o kas jau seniai kažkieno kito valioje.
Nors dauguma gyventojų Lietuvoje ir Europoje vis dažniau renkasi atsiskaitymus kortele ar telefonu, diskusijos dėl grynųjų reikalingumo niekur nedingsta. Dalis visuomenės jau dabar susiduria su situacijomis, kai be grynųjų nieko negali.
Turguje, pas smulkųjį meistrą, net ligoninėje kartais tenka jų ieškoti. Tačiau kita žmonių grupė nerimauja ne dėl patogumo stokos, o dėl to, ką reiškia, kai bankas ar valdžia bet kada gali „išjungti“ tavo galimybę naudotis savais pinigais.
Šiame kontekste vis dažniau pasigirsta bauginanti mintis, kad be grynųjų žmogus liks be pasirinkimo, o kartu ir be laisvės. Ar tai tiesa? Ar tik dar viena sąmokslo teorija? Panagrinėkime, kodėl tiek daug žmonių taip stipriai sieja piniginę laisvę su popieriniais banknotais.
Grynieji – laisvės simbolis ar tik įprotis?
Grynieji pinigai ilgus metus buvo vienintelis būdas atsiskaityti, taupyti ar dovanoti. Jie nepriklauso nuo elektros, interneto ryšio ar banko veiklos. Net jei sugedo kortelė ar sutriko sistema, banknotas visada likdavo tavo rankose – fizinis, tikras, be jokių jeigu. Todėl daliai žmonių jie iki šiol simbolizuoja asmeninę kontrolę.
Kai atsisakoma grynųjų, dalis gyventojų tai vertina kaip netiesioginį kontrolės perleidimą trečiosioms šalims – bankams, fintech įmonėms, valstybei. Skaitmeninės operacijos, nors greitos ir patogios, visada palieka pėdsaką. Vieni tai vadina skaidrumu, kiti – sekimu. Ypač tai aktualu vyresnio amžiaus žmonėms, kurie ne tik bijo pamiršti slaptažodžius, bet ir jaučia nerimą dėl to, kad kažkas kažkur fiksuoja kiekvieną jų pirkinį.
Taigi, kai kurie gyventojai įsitikinę, jog nelikus galimybės naudotis grynaisiais, neliks ir būdo gyventi be nuolatinio stebėjimo. Net jei pats nedarai nieko blogo, žinojimas, kad kiekvienas tavo veiksmas registruojamas, kelia diskomfortą.
Kas slypi už kontrolės baimės?
Pinigai – tai ne tik atsiskaitymas. Tai galia, galimybė priimti sprendimus, net protesto forma. Vien tik įsivaizdavus, kad tavo paskyra užblokuota dėl banko klaidos ar įstatymo pakeitimo, daliai žmonių per kūną perbėga šiurpas.
Jie bijo situacijų, kai vienas mygtuko paspaudimas gali viską sustabdyti, ar tai būtų politinis sprendimas, techninė klaida, ar net socialinis reitingas, kaip kai kuriose pasaulio šalyse. Pasitikėjimo trūkumas yra esminė problema.
Nors oficialiai deklaruojama, kad skaitmeniniai sprendimai užtikrina patogumą ir saugumą, žmonės vis dar prisimena atvejus, kai bankų sistemos lūžo, kai pinigai „dingo“ dėl techninių nesklandumų, ar kai buvo apribota galimybė disponuoti lėšomis. Tokie atvejai kuria gilesnį įsitikinimą: kol pinigai tavo kišenėje – tu vis dar turi bent dalį kontrolės.
Ar šie nuogąstavimai turi pagrindo?
Iš vienos pusės, grynųjų mažėjimas yra neišvengiama technologinės pažangos pasekmė. Jaunimas jų beveik nenaudoja, o dauguma paslaugų tapo skaitmenizuotos. Valstybės stengiasi mažinti šešėlį, skatinti atsiskaitymus kortelėmis, nes tai paprasčiau valdyti, analizuoti ir apskaityti.
Iš kitos pusės, šie pokyčiai išties kelia iššūkių tiems, kurie nespėja paskui skaitmenizaciją. Ir čia atsiranda susidūrimas tarp patogumo ir privatumo, tarp kontrolės ir pasitikėjimo. Jei valstybė ir finansų sektorius nesugebės užtikrinti žmonėms aiškaus, saugaus, pasirinkimą paliekančio sprendimo, nepasitikėjimas tik didės.
Kai kas sako, kad baimės dėl laisvės praradimo – perdėtos. Tačiau šios baimės dažnai kyla ne iš fakto, o iš jausmo. Iš neatsakytų klausimų – „Kas atsitiks, jei viskas „užlūš“?“, „Kas matys mano išlaidas?“, „Kas nuspręs, kokius pirkinius galiu daryti?“.
Kaip surasti balansą?
Sprendimas neturėtų būti „arba–arba“. Pasaulis turėtų judėti link hibridinių sistemų, kuriose skaitmeniniai sprendimai egzistuoja greta grynųjų, o žmogui paliekama teisė rinktis. Taip išlaikoma tiek technologinė pažanga, tiek asmeninė laisvė.
Kol kas Lietuvoje grynieji vis dar prieinami, tačiau jų naudojimas nuosekliai mažėja. Jei norime, kad skaitmenizacija būtų ne bauginantis procesas, bet natūrali kasdienybės dalis, būtina įtraukti visus gyventojus. Suprasti, išklausyti ir atsakyti, ne tik per skaidrius sprendimus, bet ir per realų veiksmą.
Kol žmogus jaučiasi laisvas rinktis, tol jis nesijaučia kontroliuojamas. Ir galbūt tai yra svarbiausias elementas visoje grynųjų ateities diskusijoje.
