Aleksandras Rimdžius
Parengta pgl Livescience.vom
Naujausio tyrimo duomenimis, drovuoliai galbūt ir vengia žvelgti tiesiai į akis, tačiau būtent jie sugeba geriausiai „skaityti“ veido išraiškas.
Anot šios studijos vadovės, Karbondalio universiteto doktorantūros studentės, Lauros Graves O’Haver, rezultatai yra tikrai stebinantys, tuo labiau, kad ankstesnės studijos rezultatai teigė, jog drovūs žmonės kaip tik susiduria su didesniais iššūkiais mimikų atpažinimo srityje. Kita vertus, ankstesnio tyrimo metu tiriamąją grupę sudarė vaikai, o šis gebėjimas gali keistis žmogui bręstant.
Tyrime, kuriame dalyvavo aukštųjų mokyklų studentai, drovieji pademonstravo kurkas geresnius gebėjimus atskirti tokias emocijas, kaip liūdesys ar baimė nei jų bendraamžiai, kurių šia būdo savybe neapkaltinsi.
„Mūsų visuomenė drovumą laiko trūkumu, tačiau naujoji studija leidžia manyti, kad šis charakterio niuansas turi ir savo pliusų – tai reikėtų ir akcentuoti“,- teigia mokslininkė.
Į Graves O’Haver tyrimo grupę, kurios dalyvių amžiaus vidurkis – 19 metų, internetu užsiregistravo 241 studentas. Dalyviams buvo pateiktos 110 veidų nuotraukų ir paprašyta įvardinti matomą emociją: laimė, liūdesys, pyktis, baimė, nuostaba, pasišlykštėjimas ir neutrali išraiška.
Kartu buvo testuojamas dalyvių drovumo lygis. Dalyviai turėjo atsakyti į specialaus testo klausimus: būdamas šalia nepažįstamų žmonių jaučiuosi įsitempęs; man sunku paprašyti informacijos; jaučiuosi nejaukiai vakarėliuose ir t. t.
Apskritai studentai parodė aukštus atpažinimo rodiklius – bendras jų vidurkis buvo 81 proc. tikslių spėjimų, tačiau dalyviai, kurių drovumo lygis buvo aukštas, parodė geresnius rezultatus atskirdami veiduose užkoduotą liūdesį ir baimę.
Kaip tai įmanoma paaiškinti? Graves O’Haver teigimu, tyrimo metu paprašyti įvardinti savo pačių būseną drovieji buvo linkę remtis negatyviais epitetais. Galbūt šis gebėjimas matyti liūdesį ar baimę ir daro žmones droviais svarsto mokslininkė: „Jiems tiesiog nesinori pernelyg dažnai žvelgti į kitus žmones.“
Tyrėja neslepia, kad jos tyrimas yra daugiau asociatyvaus pobūdžio, kuris stokoja realaus priežasties ir pasekmės ryšio. Dar daugiau – kadangi tyrimas buvo vykdomas internetu, neaišku, kaip tai atspindi realaus pasaulio situaciją. Mokslininkė viliasi kada nors atlikti gyvesnio pobūdžio tyrimą, kuriame galbūt paveiksliukus pakeis į įvairias veido mimikas vaizduojančius vaizdo klipus.
