Everesto viršukalnė dažnai vadinama aukščiausiu Žemės tašku, tačiau tikrovėje viskas šiek tiek sudėtingiau. Nors pagal daugumą kriterijų Everestas išlieka neabejotinas aukščio „karalius“, jis turi kuklų konkurentą Ekvadore, kuris tam tikra prasme yra arčiau žvaigždžių ir toliau nuo Žemės centro.
Tas konkurentas – Čimboraso – neaktyvus Andų ugnikalnis, kurio aukštis siekia 6268 metrus virš jūros lygio.
Lyginant su kalnų milžinėmis, tokiomis kaip Everestas (8849 m) ar K2 (8611 m), šis skaičius atrodo gerokai mažesnis. Be to, Čimboraso net nėra aukščiausia Andų viršukalnė – pagal aukštį ji tėra 37-oji šiame kalnų masyve.
Vis dėlto Čimboraso viršūnė techniškai yra arčiau Saulės dėl Žemės pabrinkimo ties pusiauju.
Mūsų planeta nėra idealiai taisyklingas rutulys – ji yra suplokštas sferoidas. Dėl Žemės sukimosi atsirandanti išcentrinė jėga „išpučia“ planetą ties pusiauju, todėl ties ekvatoriumi ji yra storesnė nei ties ašigaliais.
Dėl šios priežasties Everestas atsiduria mažiau palankioje padėtyje: jis yra gana toli nuo pusiaujo – Nepalo ir Kinijos pasienyje, maždaug 28° šiaurės platumos. Tuo tarpu Čimboraso stūkso beveik ties pačiu ekvatoriumi – apie 1° pietų platumos, labai arti storiausios Žemės „juosmens“ dalies. Tai reiškia, kad Čimboraso viršūnė yra toliausias nuo Žemės centro taškas mūsų planetoje.
Taigi, norint galėti išdidžiai pasakyti „Aš esu pasaulio viršūnėje“, nebūtina kopti į Everestą – egzistuoja šiek tiek paprastesnis kelias. Norint pasiekti Everesto viršūnę, paprastai prireikia maždaug 10 dienų žygio iki bazinės stovyklos, apie šešių savaičių aklimatizacijos ir alinamo 7–9 dienų kopimo į pačią viršūnę. Tuo tarpu į Čimboraso galima įkopti maždaug per dvi savaites, o galutinis šturmas, alpinistui jau prisitaikius prie aukščio, trunka tik 1–2 dienas.
