Mylimo augintinio netektis daugeliui žmonių tampa itin skausminga patirtimi. Nors visuomenėje dažnai manoma, kad gyvūno mirtis negali prilygti artimo žmogaus netekčiai, tyrimai rodo visai ką kita. Kai kuriems žmonėms šis išgyvenimas sukelia ypač stiprų ir ilgai trunkantį emocinį sukrėtimą.
Maynootho universiteto atliktas tyrimas atskleidė, kad vienas iš penkių respondentų teigė augintinio mirtį išgyvenęs net sunkiau nei žmogaus netektį. Apklausoje, kurioje dalyvavo apie tūkstantį žmonių, buvo vertinama, kokie gyvenimo praradimai sukėlė didžiausią emocinį skausmą, nerimą ir ilgesį.
Maždaug trečdalis dalyvių buvo patyrę augintinio mirtį, o beveik visi iš jų taip pat buvo netekę artimo žmogaus. Kiekvienas penktas šios grupės atstovas nurodė, kad būtent augintinio netektis buvo sunkiausia jo gyvenimo patirtis.
Specialistai pabrėžia, kad stiprus ryšys su gyvūnu nėra „mažiau vertingas“ nei ryšys su žmogumi. Augintiniai dažnai tampa kasdienio gyvenimo dalimi, emocinės paramos šaltiniu ir net šeimos nariais. Todėl jų netektis gali sukelti gilų tuštumos jausmą ir stiprų vienišumą.
Tyrimo autoriai įspėja apie galimą pailgėjusį gedėjimo sutrikimą. Tai būklė, kai liūdesys ir ilgesys nepraeina ilgą laiką ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui. Žmogus gali nuolat galvoti apie netektį, jausti stiprų kaltės ar pykčio jausmą.
Pailgėjusiam gedėjimo sutrikimui būdingas nuolatinis emocinis skausmas, sunkumas susitaikyti su netektimi ir nesugebėjimas vėl įsitraukti į įprastą veiklą. Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti emocinis aptirpimas ar net socialinis atsiribojimas.
Gydytojai ir psichologai ragina rimtai vertinti augintinio netekties sukeliamus jausmus. Jei liūdesys užsitęsia, stiprėja ar ima daryti įtaką santykiams bei sveikatai, verta kreiptis pagalbos į specialistus. Emocinė parama gali padėti sveikiau išgyventi netektį ir išvengti ilgalaikių psichologinių pasekmių.
