Dar prieš kelerius metus Šiaurės šalys buvo rodomos kaip pavyzdys, kaip turėtų atrodyti transporto ateitis. Elektromobiliai be emisijų, su mokesčių lengvatomis, galimybe važiuoti specialiomis juostomis ir kitomis privilegijomis atrodė ne tik ekologiškas, bet ir finansiškai išmintingas pasirinkimas. Ypač Norvegijoje, kuri tapo savotišku elektrifikacijos etalonu.
Tačiau dabar būtent iš Oslo ateina žinia, verčianti peržiūrėti ankstesnį optimizmą. Norvegijos valdžia nusprendė įvesti papildomus mokesčius elektromobiliams. Tai ženklas, kad šalis pereina į kitą etapą – tokį, kuriame elektrinis transportas nebėra išskirtinai skatinamas, o tampa įprasta rinkos dalimi.
Ilgą laiką Norvegijos sėkmė rėmėsi dosniomis paskatomis: PVM lengvatomis, registracijos mokesčių išimtimis, mažesniais kelių mokesčiais. Šios priemonės padėjo elektromobiliams tapti dominuojančiu pasirinkimu perkant naują automobilį. Tačiau masiškumas atnešė ir naujų iššūkių.
Kai benzino ir dyzelino vartojimas smarkiai mažėja, kartu traukiasi ir pajamos iš degalų akcizų. O būtent jos ilgus metus sudarė reikšmingą dalį valstybės biudžeto, finansavusio kelių infrastruktūrą. Susidariusi pajamų spraga verčia ieškoti alternatyvų. Nauji mokesčiai elektromobiliams pristatomi kaip būdas subalansuoti sistemą, kurioje vis daugiau vairuotojų nebeprisideda prie biudžeto per tradicinius degalų mokesčius.
Ekspertai primena, kad pradinis elektrinių automobilių skatinimas buvo grindžiamas aiškia logika: technologija brangi, todėl ją reikia remti. Tačiau kai ji tampa masinė, paskatų modelis neišvengiamai koreguojamas. Norvegija pirmoji regione tai įformina konkrečiais sprendimais.
Šis žingsnis stebimas ir kitose Šiaurės valstybėse. Danijoje, Švedijoje bei Suomijoje elektromobilių parkas taip pat plečiasi, o politiniai tikslai numato tolesnę transporto elektrifikaciją. Jei degalų suvartojimas šiose šalyse toliau mažės, jos neišvengiamai susidurs su tuo pačiu klausimu – kaip kompensuoti krentančias akcizų pajamas.
Todėl Norvegijos sprendimas tampa savotišku lakmuso popierėliu visam regionui. Iki šiol žalioji transformacija buvo grindžiama palankia ekonomika vartotojui – elektromobilis reiškė ir mažesnes emisijas, ir finansinę naudą. Dabar matyti kita fazė: kai technologija įsitvirtina, mokesčių politika prisitaiko prie naujos realybės.
Tai rodo, kad transporto apmokestinimo sistema nėra nekintanti. Ji reaguoja į rinkos struktūrą, net jei tai reiškia mažiau dosnias sąlygas tiems, kurie dar neseniai buvo aktyviai skatinami rinktis elektrą. Elektromobilių era Šiaurės šalyse akivaizdžiai pereina į brandos stadiją. Klausimas jau nebe apie jų dominavimą, o apie tai, kokiomis finansinėmis taisyklėmis ši dominavimo fazė bus reguliuojama ateityje.
