Nuo 2022 metų vasario 24 dienos pasaulis stebi, kaip Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą perrašė geopolitines taisykles. Tai ne tik regioninis konfliktas, tai visos Europos saugumo krizė.
Šis karas sugrąžino į žemyną tokį mastą turintį konvencinį karą, koks atrodė neįmanomas XXI amžiaus pradžioje. Lietuva, esanti netoli konflikto židinio, nuo pat pirmųjų karo dienų jautė emocinį, politinį ir karinį spaudimą.
Nors esame NATO narė, o mūsų sienas saugo kolektyvinės gynybos principas, nerimo dėl galimų grėsmių iš rytų išvengti nepavyko. Kiekvienas provokacinis veiksmas, kiekviena žinutė iš Kremliaus ar Baltarusijos, tai signalas, kurį Lietuva vertina rimtai.
Bet ar Lietuvai tikrai kyla realus pavojus dėl karo Ukrainoje? Ar baimės pagrįstos tik istoriniais prisiminimais ir emocijomis, ar išties egzistuoja konkretūs scenarijai, kurie galėtų įtraukti mus į karinį konfliktą?
Kokie scenarijai realūs?
Realiausias kelias, kuriuo karas galėtų tiesiogiai paveikti Lietuvą, būtų Rusijos bandymas išplėsti konfliktą už Ukrainos ribų. Tačiau tai labai mažai tikėtinas scenarijus.
Vien dėl NATO 5-ojo straipsnio – principo, kuris teigia, kad užpuolimas prieš vieną Aljanso narę yra užpuolimas prieš visas. Tai yra atgrasymo mechanizmas, kurio iki šiol nei viena šalis nedrįso išbandyti.
Kita vertus, grėsmė gali būti ne tiesioginė invazija, bet hibridinio karo formos: kibernetinės atakos, dezinformacijos kampanijos, provokacijos pasienyje ar bandymai destabilizuoti vidaus tvarką.
Tokios priemonės yra pigesnės, mažiau pastebimos ir gali būti neformaliai neigiamai priskirtos konkrečiai valstybei. Būtent šių grėsmių ir turėtų labiausiai saugotis Lietuva.
Taktiniai veiksmai, tokie kaip migrantų krizė prie Lietuvos–Baltarusijos sienos 2021 metais parodė, kad net ir be karo tiesiogine prasme, kaimyninės autoritarinės valstybės gali kelti rimtus iššūkius mūsų saugumui. Tai yra įrodymai, kad hibridinės grėsmės jau vyksta.
Viena iš labiausiai pasiruošusių NATO šalių
Nepaisant grėsmių, Lietuva šiandien yra vienoje saugiausių pozicijų savo istorijoje. Esame pilnateisiai NATO nariai nuo 2004 metų, o nuo 2017 metų Lietuvoje dislokuotas tarptautinis NATO batalionas, kuriame tarnauja Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos ir kitų sąjungininkių kariai.
Mūsų gynybos biudžetas jau viršija 2 proc. BVP, o tai ne tik simbolinė, bet ir praktinė investicija į nacionalinį saugumą. Kariuomenė nuolat treniruojasi su sąjungininkais, vyksta tarptautinės pratybos, stiprinama oro gynyba, žvalgyba ir logistika.
Be to, Lietuva turi stiprią politinę valią priešintis bet kokiai agresijai. Visuomenė aktyviai domisi saugumo temomis, o parama Ukrainai rodo, kad lietuviai puikiai supranta, jog padėdami Ukrainai ginti savo nepriklausomybę, mes giname ir savąją.
Informacinis ir psichologinis karas
Reali grėsmė šiandien gali būti ne tankai pasienyje, o informacinis triukšmas, kuris skleidžiamas socialiniuose tinkluose ir kai kuriuose kanaluose, kur abejojama Lietuvos naryste NATO, skleidžiamos sąmokslo teorijos, menkinamas pasitikėjimas institucijomis.
Tokie naratyvai yra tiesioginis bandymas susilpninti šalies atsparumą. Jeigu visuomenė pradeda abejoti gynybos sistema, politiniu pasirinkimu ar net savo valstybe, tai tampa silpna vieta, kurią priešas gali išnaudoti.
Todėl labai svarbu nuolat ugdyti kritinį mąstymą, domėtis tik patikimais informacijos šaltiniais ir stiprinti visuomenės atsparumą propagandai.
Be to, būtina kalbėti apie psichologinį saugumą, ilgalaikis karas Ukrainoje gali sukelti emocinį nuovargį, baimę, nerimą dėl ateities. Valstybė ir visuomenė turi rasti būdų, kaip padėti žmonėms išlikti budriems, bet ne panikuoti.
Pavojus egzistuoja, bet jis nėra neišvengiamas
Taip, pavojus Lietuvai egzistuoja, bet jis nėra tiesioginis ir nėra toks, kokį dažnai piešia baimės vedami komentarai. Lietuva šiuo metu yra viena iš geriausiai apsaugotų valstybių regione, priklausanti stipriausiam gynybiniam aljansui pasaulyje.
Didžiausias iššūkis yra ne karinė invazija, o nuolatinis informacinis spaudimas, hibridinės provokacijos ir visuomenės susiskaldymo rizika. Kuo labiau stiprinsime savo valstybę iš vidaus – kariuomenę, informacinį saugumą, pilietinį sąmoningumą, tuo mažiau priešo grėsmės galės mus paveikti.
Karas Ukrainoje dar kartą priminė, kad laisvė nėra duotybė, ją reikia saugoti. Ir tai ne tik karių, bet kiekvieno mūsų atsakomybė.
