Ar Lietuvoje išvis verta dirbti? Tūkstančiai gyvena nuo algos iki algos, įvardintos pagrindinės priežastys (2)

Lietuvoje darbas ilgą laiką buvo laikomas vienu svarbiausių žmogaus orumo ir socialinio stabilumo garantų. Būtent toks modelis buvo perduodamas iš kartos į kartą – dirbk sąžiningai, mokėk mokesčius, susilaikyk nuo perteklinio vartojimo, ir galėsi tikėtis oraus gyvenimo.

Tačiau šis pažadas, regis, vis dažniau lieka neįgyvendintas. Vis labiau įsigali nauja realybė, kai vienas darbas nepadengia net pagrindinių išlaidų, o du ar net trys etatai tampa kasdienybe, o ne asmeniniu pasirinkimu.

Vis dažniau girdime istorijas apie žmones, kurie dirba be perstojo, bet vis tiek gyvena nuo algos iki algos. Jie neturi galimybės nei taupyti, nei planuoti ateities, o kartais net ir tinkamai pasirūpinti savo ar šeimos pagrindiniais poreikiais.

Nepakanka net baziniams poreikiams

Ši problema ypač aktuali jauniems žmonėms, vienišiems tėvams, neįgaliesiems ar tiems, kurie gyvena mažesniuose miestuose ar kaimo vietovėse. Daugelis jų skundžiasi, kad vienas darbas neleidžia net susimokėti už būsto nuomą, komunalines paslaugas ir įsigyti maisto.

Tuomet ieškoma papildomų uždarbių, nuo papildomų etatų iki laisvai samdomų darbų ar net nelegalios veiklos. Deja, net ir dirbant po 60 ar daugiau valandų per savaitę, ne visiems pavyksta išgyventi be skolų. „Iki mėnesio pabaigos vis tiek pritrūksta“, – vis dažniau girdima frazė.

Tokia situacija kelia esminį klausimą: ar Lietuvoje dirbti apsimoka? Jei net intensyvus darbas neleidžia susikurti pagrindinio finansinio saugumo, galbūt problema slypi ne žmonėse, o pačioje sistemoje?

Mažos pajamos ir vis didesni lūkesčiai

Pastaraisiais metais minimalus atlyginimas Lietuvoje augo, tačiau tuo pačiu šoko ir būtiniausių prekių bei paslaugų kainos. Būstas, šildymas, maistas – viskas brangsta greičiau nei pajamos. Rezultatas net ir padidėjus atlyginimui, žmonės jaučiasi dar labiau spaudžiami.

Ypač sudėtinga situacija didmiesčiuose, kur nuomos kaina dažnai siekia pusę mėnesinio atlyginimo. Pridėjus infliaciją, transporto išlaidas ir kitas būtinas išlaidas, galimybė taupyti ar investuoti į savo ateitį dažnai dingsta.

Tai paskatina ieškoti papildomų pajamų šaltinių, bet toks gyvenimo būdas vargina tiek fiziškai, tiek emociškai. Žmogus praranda gyvenimo kokybę, nes visas jo laikas skiriamas tik tam, kad išgyventų.

Jeigu neturi – vadinasi, per mažai stengeisi?

Viešojoje erdvėje dar gajus požiūris, kad žmogus, kuris neturi pinigų, tiesiog nesistengia pakankamai. Tai patogu galvoti, tokiu būdu galima atsiriboti nuo giluminės problemos. Tačiau realybė dažnai būna kitokia.

Net turintys aukštąjį išsilavinimą, dirbantys viešajame sektoriuje, švietimo ar kultūros srityse, neretai pripažįsta, kad jų atlyginimas neatitinka nei darbo krūvio, nei atsakomybės.

Ypač paslaugų sektoriuje dirbantys žmonės, pardavėjai, slaugytojai, valytojai, vairuotojai, dažnai gauna minimalų atlyginimą, nors jų darbas yra fiziškai ir emociškai alinantis. Jie ne „tinginiai“, jie – sistemos, kuri vertina jų darbą minimaliai, dalyviai.

Dirbantieji, kurie nepajėgia patenkinti net elementarių poreikių, priskiriami vadinamajam „dirbančiųjų skurdo“ segmentui. Ši sąvoka apibūdina reiškinį, kai net pilnas darbo etatas neužtikrina pakankamų pajamų gyvenimui. Tai reiškia, kad turėti darbą nebūtinai reiškia išbristi iš skurdo.

Antras darbas – laikina išeitis ar dar didesnė problema?

Kai pajamų iš vieno darbo neužtenka, antras darbas tampa ne privilegija, o būtinybe. Tačiau tokia išeitis – ne tvari.

Žmogus netenka laiko sau, šeimai, poilsiui, o ilgainiui ima kentėti ne tik psichinė, bet ir fizinė sveikata. Lėtinis perdegimas, išsekimas, miego stoka – visa tai tampa nuolatiniu palydovu.

Dirbti du ar tris darbus galima trumpai, bet ilguoju laikotarpiu tai griauna gyvenimo kokybę. Tokia praktika turėtų būti ne norma, o signalas, kad darbo užmokestis ir darbo sąlygos šalyje yra neadekvačios.

Reikia keisti sistemą, o ne kaltinti žmones

Darbas turi būti ne tik ekonominė būtinybė, bet ir žmogaus vertės, saviraiškos šaltinis. Jis turėtų leisti žmogui kurti saugią, stabilią ateitį. Tačiau kai realybė tokia, kad net turint kelis darbus tenka skaičiuoti centus, metas atsigręžti ne į pavienius žmones, o į visą sistemą.

Laikas kelti rimtus klausimus:

• Ar minimalus atlyginimas tikrai atspindi realius pragyvenimo kaštus?
• Ar mokesčių sistema pakankamai socialiai teisinga?
• Ar darbdaviai atsakingai vertina savo darbuotojus?
• Ar socialinė apsauga padeda, o ne baudžia tuos, kuriems jos labiausiai reikia?

Kol kas atsakymai į šiuos klausimus lieka migloti. Kol kas darbo rinkos sistema Lietuvoje ne visada užtikrina pagrindinį principą, jog kas dirba – turi turėti galimybę gyventi oriai.

Lietuvoje vis dar pernelyg dažnai dirbantys žmonės lieka ant skurdo ribos. Jei du ar net trys darbai nesuteikia stabilumo, laikas pripažinti, kad ne žmonės kalti, o sistema.

Reikia politinės valios peržiūrėti mokesčių, socialinės paramos, darbo užmokesčio ir kainų santykį. Ir kol nebus realių sprendimų, lieka atviras klausimas: ar Lietuvoje verta dirbti, jei iš to negali oriai gyventi?

Tik pakeitę požiūrį į darbą ir jo vertę, galime sukurti visuomenę, kurioje darbas iš tiesų reiškia saugumą, o ne nuolatinį išgyvenimo režimą.