Vieną rytą atsikeli, eini į parduotuvę nusipirkti kavos, o prie kasos užrašas skelbiant, jog kortelės neveikia. Ir štai – visiškai atvirkštinė situacija. Visoje Lietuvoje niekas nepriima grynųjų. Nei kioskas, nei turgus, nei maža kavinė netoli parko.
Visi skelbimai rodo tą patį – „šiandien atsiskaitome tik kortelėmis ar programėlėmis.“ Tokia netikėta situacija sukeltų nemažai klausimų, ar esame tam pasiruošę? Ar tikrai jau gyvename be grynųjų pinigų?
Nepaisant to, kad daugelis miestų gyventojų jau seniai piniginėse nebeturi nei centų, kai kuriems regionams ir gyventojų grupėms grynieji tebėra kasdienybės dalis.
Vyresnio amžiaus žmonės, atokesnių vietovių gyventojai, smulkieji prekeiviai, visi jie dažnai pasikliauja banknotais ir monetomis, o ne QR kodais ar bekontakčiais mokėjimais. Tad kas nutiktų, jei tokia grupė vieną dieną susidurtų su realybe, kurioje jų pinigai netenka vertės, bent jau laikinai?
Eksperimentas, kuris galėtų atskleisti mūsų pasirengimą skaitmeniniam gyvenimui, tuo pačiu parodytų ir spragas. Technologinis patogumas yra puiku, bet ar jis vienintelis kelias? Ir ar vis dar galime sau leisti visiškai atsisakyti fizinių pinigų?
Miestai beveik nejaustų pokyčio
Didmiesčių gyventojams toks pokytis tikriausiai būtų vos pastebimas. Didžiosiose parduotuvėse, vaistinėse, degalinėse ir kavinėse atsiskaitymas kortelėmis yra standartas.
Daugelis įpratę naudotis banko programėlėmis, „Apple Pay“ ar „Google Wallet“. Net rinkos prekeiviai Vilniuje ar Kaune dažnai išsitraukia kortelių skaitytuvą vos tik išgirsta žodį „kortele“.
Tam tikra prasme tai atspindi augantį pasitikėjimą skaitmeniniais sprendimais. Daug kam kortelė – patogesnė, saugesnė ir greitesnė alternatyva.
Jei visiems vienai dienai būtų uždrausta naudoti grynuosius, miestų gyventojai greičiausiai vos tik pasijuoktų, kad pagaliau ir močiutė turėjo prisijungti prie „Swedbank“ aplikacijos.
Regionai – tikras iššūkis
Visai kita situacija būtų atokesniuose regionuose. Nedideli miesteliai ir kaimai, kur prekyba dar vyksta pagal principą „čia grynais, be kortelių“, susidurtų su rimta problema.
Prekybininkai neturėtų kaip priimti mokėjimų, o pirkėjai kaip sumokėti. Nemažai senjorų, kurie nei turi išmaniojo telefono, nei kortelės, tą dieną tiesiog negalėtų apsipirkti.
Tokiose situacijose išryškėja skaitmeninė atskirtis. Kol miestuose kalbama apie biometrinius atsiskaitymus ir finansų programėlių integracijas, kai kurie žmonės dar gyvena pagal seną sistemą.
Viena diena be grynųjų čia reikštų nepatogumą, bet jeigu tokia situacija tęstųsi ilgiau – kiltų grėsmė net ir baziniam apsirūpinimui maistu ar vaistais.
Pasitikėjimas sistema – ar tikrai jis stiprus?
Kyla ir dar vienas klausimas, ar žmonės iš tikrųjų pasitiki sistema tiek, kad galėtų atsisakyti grynųjų? Nors skaitmeninė bankininkystė tampa norma, vis dar nemažai žmonių grynuosius laiko kaip „planu B“.
O kas, jei tą pačią dieną kažkas nutiktų su bankine sistema? Tinklo klaida, serverių gedimas ir net skaitmeniniai pinigai pasidaro nepasiekiami.
Daugeliui grynieji vis dar simbolizuoja nepriklausomybę – turėti kažką apčiuopiamo kišenėje. Net jei kasdien jų nenaudoja, žino, kad, reikalui esant, galės jais pasinaudoti.
Viena diena be galimybės jų išsitraukti būtų ne tiek patogumo klausimas, kiek emocinis smūgis, netikrumo jausmas, kad sistema nebėra visiškai jų pusėje.
Kur link einame?
Šis vienos dienos eksperimentas greičiausiai netaptų katastrofa, bet jis tikrai išryškintų, kiek dar turime neišspręstų klausimų. Ar galime būti užtikrinti, kad skaitmeninis pasaulis – pakankamai saugus, pasiekiamas visiems ir nepaliekantis nieko nuošalyje?
Jau dabar kai kurios valstybės eksperimentuoja su skaitmeninėmis valiutomis, o kai kur net ir turgavietės tampa vieta visai be grynųjų. Tačiau toks virsmas turi būti atsargus, įtraukiantis visus ir tuos, kurie mėgsta naujoves, ir tuos, kurie dar gyvena lėčiau, seniau.
Tik tada galime tikėtis, kad grynieji išnyks ne skausmingai, o natūraliai.
