Mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad naminių kačių murkimas yra gerokai patikimesnis individualios tapatybės signalas nei jų miaukimas.
Tyrimą vykdė Berlyno gamtos istorijos muziejaus ir Neapolio universiteto „Federico II“ mokslininkai. Jie nustatė, kad miaukimas labai priklauso nuo situacijos ir nuolat kinta, o murkimas išlieka pastovesnis bei kiekvienai katei būdingas savitai.
Tyrėjai pasitelkė automatinius kalbos atpažinimo metodus ir analizavo įrašus iš Berlyno gamtos istorijos muziejaus gyvūnų garsų archyvo. Buvo tiriami tiek naminių, tiek laukinių kačių balsai. Analizė parodė, kad prijaukinimas reikšmingai padidino miaukimo įvairovę.
„Žmonės daugiausia dėmesio skiria miaukimui, nes katės šiuos garsus dažniausiai naudoja bendraudamos būtent su mumis. Tačiau kruopščiai išnagrinėjus akustinę struktūrą paaiškėjo, kad tolygus, ritmiškas murkimas yra gerokai tikslesnis atskirų kačių atpažinimo orientyras“, – aiškino vienas iš tyrimo autorių Danilo Russo.
Tyrėjų komanda, kuriai priklausė ir bioakustikė Mirjam Knernšild, miaukimą bei murkimą analizavo naudodama įrankius, iš pradžių sukurtus žmogaus kalbos atpažinimui.
Mokslininkai siekė išsiaiškinti, kaip tiksliai kompiuteris, remdamasis vien akustinėmis ypatybėmis, gali priskirti kiekvieną garsą konkrečiai katei. Paaiškėjo, kad individualių bruožų turi abu garsų tipai, tačiau murkimas yra pastebimai patikimesnis.
„Kiekviena mūsų tyrime dalyvavusi katė turėjo savitą murkimą. Katės dažniausiai murkia atsipalaidavusios, pavyzdžiui, kai yra glostomos ar artimai bendrauja su pažįstamu žmogumi. Murkimas taip pat naudojamas bendraujant tarp motinos ir kačiukų netrukus po jų gimimo. Tuo tarpu miaukimas garsėja savo universalumu“, – pasakojo tyrimo bendraautorė Anja Šild.
Pažymima, kad katės miaukia labai įvairiose situacijose, ypač sąveikaudamos su žmonėmis: prašydamos maisto, siekdamos dėmesio ar net tarsi „skųsdamasi“. Šis prisitaikomumas aiškiai atsispindėjo duomenyse: tos pačios katės miaukimas pasižymėjo gerokai didesne įvairove nei jos murkimas.
Tyrėjai taip pat palygino penkių laukinių kačių rūšių – Afrikos laukinės katės, Europos laukinės katės, džiunglių katės, gepardo ir pumos – miaukimą su naminių kačių miaukimu, remdamiesi gausia gyvūnų garsų archyvo kolekcija.
Rezultatai parodė, kad naminių kačių miaukimas yra gerokai įvairesnis nei jų laukinių giminaičių.
„Gyvenimas su žmonėmis, kurie smarkiai skiriasi savo įpročiais, lūkesčiais ir reakcijomis, greičiausiai paskatino kates lanksčiai prisitaikyti ir keisti savo miaukimą. Mūsų rezultatai patvirtina hipotezę, kad miaukimas evoliucionavo į itin prisitaikantį bendravimo su žmonėmis įrankį pasaulyje, kuriame dominuoja žmogus“, – pabrėžė vyriausioji tyrimo autorė Mirjam Knernšild.
