Vienas iš seniausių klausimų, keliamų žmonijos istorijoje, skamba paprastai, tai ar Visata yra begalinė, ar ji turi kraštus? O jei ji plečiasi, į ką ji plečiasi ir iš kur? Po daugiau nei šimtmečio stebėjimų ir teorinių įžvalgų mokslininkai gali pasakyti viena, kad mes gyvename plečiasinčioje Visatoje.
Tačiau ar ji begalinė? Atsakymas nėra toks aiškus. Įprasta įsivaizduoti Visatą kaip milžinišką sferą, kuri plečiasi į tuštumą, tarsi balionas, ant kurio paviršiaus pažymėtos galaktikos tolsta viena nuo kitos, kai balionas pučiamas.
Arba kaip tešla su razinomis, kai duona kyla, razinos tolsta viena nuo kitos. Tačiau tiek balionas, tiek duona turi centrą ir kraštą. Tai kur yra Visatos centras ir kur jos pakraštys?
Didysis sprogimas įvyko visur vienu metu
Neįprasta, bet atsakymas yra toks, tao Visata neturi nei centro, nei krašto. Didysis sprogimas (angl. Big Bang) neįvyko tam tikroje vietoje, jis įvyko visur. Kiekvienas taškas, kurį matome šiandien, buvo Didžiojo sprogimo dalis. Tai nebuvo sprogimas erdvėje, tai buvo pačios erdvės atsiradimas ir plėtimasis.
Kai Visata pradėjo plėstis, nebuvo jokio taško, iš kur ji „išsiveržė“. Laikas ir erdvė gimė kartu, todėl negalima sakyti, kad Didysis sprogimas turėjo vietą, jis turėjo momentą. Jis įvyko visur vienu metu, nes tuo metu „visur“ reiškė viską, kas egzistavo.
Į ką plečiasi Visata?
Tai vienas sunkiausių klausimų, nes mūsų kasdienis mąstymas čia neveikia. Sakydami, kad Visata plečiasi, nesąmoningai įsivaizduojame ją kaip burbulą, kuris didėja į aplinkinę tuštumą. Bet toks vaizdinys klaidina. Nėra jokios „išorės“, į kurią Visata plėstųsi.
Visata plečiasi pati savyje – tai reiškia, kad atstumai tarp objektų joje didėja, tačiau ji neauga į kažkokią erdvę už savo ribų, nes tokios erdvės paprasčiausiai nėra. „Už Visatos“ nėra nieko, nes pats žodis „už“ reiškia egzistavimą, o Visata apima viską, kas egzistuoja.
Nėra sienos, nėra išorės
Jei Visata turėtų kraštą, teoriškai būtų įmanoma tą kraštą pasiekti ir išeiti „už jo“. Bet to padaryti neįmanoma, nes „už“ ribų nėra nieko, nėra nei erdvės, nei laiko. Visata yra viskas, ką galime apibrėžti kaip realybę. Ji neturi sienų, tik begalinį tęstinumą, kuris gali būti ribotas savo forma, bet ne kraštais.
Kaip Žemės paviršius yra ribotas, bet neturi krašto, taip ir Visata gali būti baigtinė, tačiau be ribų, tai tu gali keliauti per ją amžinai ir niekada nesusidursi su siena. Tad nors galutinio atsakymo dar nėra, viena aišku, kad Visata nesiplečia į nieką. Ji tiesiog plečiasi, o kartu su ja plečiasi ir pats erdvės bei laiko audinys.
