Rugsėjo pabaiga Lietuvoje dažniausiai asocijuojasi su paskutiniais šiltais saulės spinduliais, gelstančiais medžiais ir ramiai bręstančiu rudeniu. Tačiau gamta kartais mėgsta parodyti savo kaprizingąją pusę.
Prieš 53 metus ji tai padarė ypač įspūdingai. 1972 metų rugsėjo 28–29 dienomis Lietuvoje, kai niekas dar nesitikėjo žiemos ženklų, iškrito pirmasis sniegas. Tai buvo pats ankstyviausias žiemiškas reiškinys, kada nors užfiksuotas mūsų šalyje.
Ir ne kalnuose ar šiaurėje, o visai paprastame lygumų krašte – Panevėžio apylinkėse. Tuo metu žmonės dar gyveno rudens ritmu – derliaus nuėmimo darbai, paskutiniai pasivaikščiojimai be paltų, švelnūs orai.
Todėl kai ryte žemę užklojo baltas sniego sluoksnis, daugelis gyventojų negalėjo patikėti savo akimis. Šis meteorologinis reiškinys nebuvo tik kelios snaigės ore, sniegas trumpam iš tiesų nuklojo žemę ir pavertė rudens peizažą žiemišku reginiu.
Meteorologiniai duomenys liudija, kad tų dienų orai labiau priminė ne rugsėjį, o gruodžio pradžią. Į Baltijos regioną tuomet iš šiaurės vakarų, nuo pat Arkties, atslinko itin šalta oro masė. Ji atnešė ne tik stingdančius vėjus, bet ir staigų temperatūros kritimą.
Rugsėjo 28 dieną Panevėžyje oras dieną sušilo vos iki +4,5 °C, o naktį termometrų stulpeliai nukrito iki –0,3 °C. Tokios sąlygos buvo pakankamos, kad lietų pakeistų sniegas. Baltos kruopos pamažu nusileido ant dar žalių laukų ir medžių, sukurdamos neįprastą, net siurrealistinį vaizdą – rudenį pavertė trumpu žiemos epizodu.
Kai žiema truko tik kelias dienas
Įdomu tai, kad ši žiemiška staigmena truko neilgai. Vos po pusantros savaitės orai sugrįžo į įprastą rudenišką režimą – dienomis temperatūra kilo iki 15–17 laipsnių šilumos, o sniego pėdsakai išnyko be jokio ženklo.
Vis dėlto šis trumpas, bet įsimintinas epizodas įėjo į Lietuvos orų istoriją kaip išskirtinis atvejis. Per daugiau nei pusšimtį metų nuo to laiko nė vienais metais sniegas mūsų šalyje nebuvo pasirodęs taip anksti.
Kada paprastai pasirodo pirmosios snaigės?
Paprastai pirmosios snaigės Lietuvoje pasirodo daug vėliau, ties spalio ir lapkričio sandūra. Tai laikas, kai dienos jau gerokai sutrumpėjusios, žemė atvėsusi, o atmosferos srautai ima nešti šaltą orą iš šiaurės.
Vidutinė statistika rodo, kad būtent tuomet pasirodo pirmieji žiemiški ženklai – sniego kruopos, mišrūs krituliai ar trumpalaikė balta danga. Tad 1972 metų įvykis išsiskiria savo ankstyvumu net mėnesiu anksčiau, nei įprasta.
Per pastaruosius metus pirmojo sniego datos svyravo nuo spalio pradžios iki lapkričio pabaigos. 2019 metais sniego kruopos pažiro jau spalio 6-ąją, o 2020-aisiais pirmosios baltos snaigės pasirodė tik lapkričio 20-ąją.
2021 metais Visaginas sulaukė sniego lapkričio 8 dieną, 2022 metais sniegas pabalino visą šalį lapkričio 16-ąją. 2023-aisiais spalio 8-ąją daugelis Lietuvos regionų matė mišrius kritulius, o 2024-aisiais rytiniuose rajonuose sniego sulaukta lapkričio 2 dieną.
Šie duomenys rodo, kad pirmasis sniegas išlieka nenuspėjamas reiškinys, kartais pasirodo anksti, o kartais vėluoja beveik iki žiemos pradžios.
Kas lemia pirmojo sniego pasirodymą?
Meteorologai aiškina, kad pirmojo sniego atsiradimą lemia keli veiksniai – šalto oro masių įsiveržimas iš šiaurės, pakankamas drėgmės kiekis atmosferoje ir žemės paviršiaus temperatūra.
Net jei sniegas krenta, jis dažnai neišsilaiko, nes šiltas dirvožemis greitai jį ištirpdo. Todėl pirmasis sniegas paprastai būna trumpalaikis, tarsi gamtos priminimas, kad žiema jau nebetoli.
Žiemos pažadas rugsėjo pabaigoje
1972 metų rugsėjo sniegas buvo išimtis iš visų taisyklių – staigus, netikėtas ir nepaprastai ankstyvas. Šis įvykis iki šiol išlieka simbolinis, jis primena, kad gamta neturi tikslaus kalendoriaus ir kad net ramiausią rudenį ji gali per kelias valandas priminti, jog žiema visada kažkur netoliese.
Ir nors dabar rugsėjį dažniau laukia „bobų vasaros“ šiluma nei baltos pusnys, Lietuvos istorijoje visada išliks diena, kai ruduo akimirksniu pavirto žiema. Tai buvo 1972-ųjų rugsėjo 28-oji – data, kai Panevėžys pabudo ne į rudenį, o į trumpą, bet tikrą žiemos rytą.
